2024 m. kovo 19 d. antradienis
Orai Utenoje Utenos autobusų stoties eismo tvarkaraščiai Utenos pirminės sveikatos priežiūros centras Utenos rajono savivaldybės informacija Utenos internetinė televizija Utenos radijas Televizijos programa Valiutų kursai
Dienos vardadieniai:
Dienos patarlė:
Horoskopas: Metai:

show01

  • Senamiestis

    Utenio aikštė

  • Centras

    Skulptūra "Vaivorykštė"

  • Vyžuonos parkas

    Sporto arena

  • Dauniškis

    Dauniškio parkas

  • Dauniškis

    Dauniškio ežeras

  • Dauniškis

    Paminklinis akmuo miesto įkūrimui

  • Dauniškis

    Kultūros centras

  • Senamiestis

    Vyžuonėlio ežeras

  • Aukštakalnis

    Auikštakalnio daugiaaukščiai

  • Aukštakalnis

    Oro balionų fiesta

  • Dauniškis

    Dauniškio ežero fontanas

  • Dauniškis

    Dauniškio ežeras

  • Dauniškis

    Dauniškio ežero tiltas

Istorija Mūsų Lietuva. Utena
( Balsų 3 )
Sudiev Anykščiams, sudiev Utenai,
Sudiev Lietuvos kalnams!..
Vyskupas A. Baranauskas

Utenos miestas išsistatęs prie Utenio ir Dauniškio ežerėlių ir trijų upelių: Utenaitės (Utenėlės), Viešos ir Krašuonos, abiejose plento, einančio iš Kauno į Daugpilį, pusėse, 104 kilometrai į šiaurę nuo Vilniaus. Visi trys upeliai Utenos apylinkėse susilieja į vieną ir gauna Vyžuonos vardą; ji teka pro Vyžuonų miestelį ir už Vyžuonų įteka į Šventąją.

Utenos vardas siejamas su Utenio ežero, Utenaitės upelio ir kunigaikščio Utenio vardais. Senuose kryžiuočių raštuose Utena vadinama Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais.

Pagal užrašytus padavimus Utena galėjo būti įkurta XII-XIII amžiuje. Jeigu taip, Utena būtų vienas seniausių Lietuvos miestų - apie 800 metų. Vis dėlto Utenos pilies ir miesto pradžią reikia rišti su Lietuvos vienijimosi pradžia, su Mindaugos laikais. Senose kronikose ir istoriniuose aktuose Utena minima dar prieš kunigaikštį Liutaverą. Labai galimas dalykas, kad Utena galėjo atsirasti tarp 1226 ir 1236 metų, nors pirmosios sodybos piliakalnio papėdėje jau siekia I-II amžių po Kristaus. Kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose užtinkamas ir XIII amžiaus sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, tačiau vėliau patekęs į jų nelaisvę ir buvęs nužudytas ar pats nusižudęs (apie 1227 metus). Vieną padavimą apie šį kunigaikštį ir Utenos pilies įkūrimą randame vyskupas M. Valančiaus "Antano tretininko pasakojimuose". Pagal jį Utenis buvęs Ariogalos kunigaikščio Liūtaverio sūnus, pakeltas į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukritęs nuo viršūnės, nusilaužęs sprandą ir miręs. Senovės lietuvių tikybos dvasininkas išaiškinęs, kad šis įvykis nelemiąs blogai: dievai parodę, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilaušiąs sprandą.

Senoji Utena nebuvo įkurta toje vietoje, kur dabar yra: ji buvusi 5-6 kilometrai atokiau nuo dabartinės jos vietos, prie į Molėtus einančio vieškelio, maždaug ties dabartiniu Norkūnų kaimu, kurio laukuose ir iki šiandien tebėra išlikę du nemaži piliakalniai, juosiami Utenaitės upelio. Pilis buvusi medinė, tad ir ryškesnių liekanų, išskyrus kiek akmenų, neišlikę.

Istoriškai pirmoji tikra žinia apie Uteną siekia 1261 metus, kai karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos (Utten) vardą. Kai kurie istorikai šį Mindaugo dokumentą laiko ordino falsifikatu, vis dėlto, abejotina, ar Ordinas kad ir falsifikuotame dokumente, būtų galėjęs įrašyti nebūtą vardą. Istorikas M. Balinskis, pasiremdamas kronikomis, pažymi, kad 1281 metais Utenos pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, Narimanto brolis. Kai mirusi Daumanto žmona, Narimantas į jos laidotuves pasiuntęs savo žmoną. Daumantui ji patikusi, ją įsimylėjęs, sumanęs vesti brolienę ir prievarta ją pasilikęs savo pilyje. Dėl to net kilęs broliškas karas; Narimantas su savo kariuomene apsupęs Utenos pilį, puolimo neišlaikęs Daumantas pabėgęs į Pskovą; Narimantui pavykę užimti Uteną ir atgauti žmoną. Ar ištikrųjų taip buvo, sunku spręsti, tačiau žinoma, kad Daumantas, bijodamas Vaišvilko keršto dėl jo tėvo Mindaugo nužudymo, su apie 300 šalininkų 1263 metais pabėgęs iš Lietuvos į Pskovą. (Bent taip rašo viena sena rusų kronika). Daumantas ir buvęs paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas, jo svainis, vedęs Mindaugo žmonos Mortos seserį, pabėgęs Rusijon ir tapęs Pskovo (Pleskavos) kunigaikščiu. Ten jis pasikrikštijęs Timotiejaus vardu ir stačiatikių pripažintas šventuoju, o jo išmūryta aplink Pskovą mūrinė siena iki mūsų laikų buvo vadinama Daumanto siena (Dovmontova stena).

Thumbnail image

Utenos pilį mini ir kalavijuočių metraščiai. Hermanas Vartbergietis pažymi, kad 1373 metais į Lietuvą įsiveržęs Livonijos magistras Wilhelmas de Wiemersheimas nusiaubęs Tauragnų... ir Utenos (Vittena) žemes. Kitoje vietoje pažymima, kad 1375 metais, Šv. Agotos dieną, vėl buvusi užpulta Lietuva, nuniokotos Tauragnų, Utenos (Utten), Balninkų, Noliškio, Šešuolių, Videniškių apylinkės, buvę pasiekti Dubingiai. Kalavijuočiai vietoves naikinę 10 dienų ir išsivedę apie 600 abiejų lyčių belaisvių. Kronikininkas dar prideda, kad šaltis buvęs labai didelis ir žiema kieta.

Nuo 1433 metų sausio 30 dienos iki 1444 metų vasario 9 dienos Utena, drauge su Užpaliais ir kitomis sritimis, buvo Livonijos ordino labai nuniokota. 1433 metų rugpiūčio mėnesį pro Uteną Ukmergės link vėl žygiavo Livonijos ordino kariuomenė.

Thumbnail image

XIV amžiuje Utena tapo seniūnija (pilies). Tačiau kai pilys, išradus šaunamuosius ginklus ir vėliau sutriuškinus kryžuočius, nebeteko savo pirmykštės reikšmės, sunykusi ir Utenos pilis. Ilgainiui įsikūrė kita vietovė, taip pat Utena, tačiau jau kitoje (dabartinėje) vietoje, prie vis augančio Utenos dvaro. Senoji pilis prie Utenaitės sunykusi, jos pastatai neprižiūrimi sugriuvę ar sudegę; pilies kalnas virto Norkūnų piliakalniu. Išaugo Utenos dvaras ir valsčius bei seniūnija, priklausiusi prie didžiojo kunigaikščio stalo dvarų. 1499 metais didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos vietininku paskyrė kunigaikštį Mykolą Glinskį, kuris, greičiausiai, pakeitė prieš jį Uteną valdžiusį Liutaverą Chreptavičių. Vėliau Utenos valdytojai keitėsi.

Utenos miestas išaugo prie valdovinio dvaro. Iš 1551 metų lapkričio 27 dienos sidabrinės mokesčio sąrašų matyti, kad Utena jau buvo valdovo miestelis prie dvaro, atskiras nuo valsčiaus ir mokėjo 10 kapų grašių šio mokesčio. 1596 metų gruodžio 31 dienos Utenos dvaro inventorius ir truputį vėlyvesnis įrašas Ukmergės pilies knygose pateikia Utenos dvaro aprašymą. Dvaras tada buvęs nuskurdęs, trobesiai tušti. Tada Utena priklausė Joachimui Bielskiui; vėliau Ukmergės teismo antstolis Vaitiekus Oiženskis ją perdavė Andriui Cikauskiui ir jo žmonai Magdalenai.

1599 metais Utenai leisti turgai. Tai paskatino miesto augimą: pagyvėjusi prekyba, įsikūrę žydai, buvę pastatyta naujų namų. Iki karų su švedais Utena jau gerokai išaugo. Randama užuominų, kad miestas buvo gavęs ir magdeburgines teises, nors ir nepavyko atsekti kada ir kas jas suteikė (greičiausiai jos suteiktos 1791 - 1792 metais seimo nutarimu).

XVIII amžiaus pradžia Utenai nebuvo laiminga. Didžiojo Šiaurės karo metu ją skaudžiai nusiaubė ir sudegino švedai, po to čia siautėjo badas ir maras. Utena beveik visiškai dingusi nuo žemės paviršiaus. Ji teatsigavo tik XIX amžiaus viduryje.

Thumbnail image

Baudžiavos laikmetis uteniškiams buvęs gana sunkus. Utenos dvaras, seniau buvęs valdovinis, ilgainiui perėjo į privačias rankas. 1855 metais atiteko Pilsudskiui. Šis iš gautųjų su žeme 768 baudžiauninkų 322 perdavė savo giminaičiui Krauzui, kurio vardas žinomas ir mūsų laikais. Krauzas įvedė labai sunkią baudžiavą: lažą turėjo eiti visi šeimos nariai neskaičiuodami dienų, prievolės dvarui buvo labai pakeltos, valstiečiai buvo mušami, kiti pavaryti nuo žemės. 1856 metų rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo. Susirinkę slaptai pasižadėjo priešintis tol, kol nebus patenkinti jų teisėti reikalavimai. Uteniškiams vadovavo Katilius, Bizokas, Postelis, palaikę ryšius su raštingu Sadeikiu, rašiusiu jiems skundus. Suėmimai ir kankinimai nepalaužė maištininkų. Rusai, pataikaudami dvarininkui, atgabeno didesnį kariuomenės dalinį, išilgai Ukmergės - Zarasų plento išstatė sargybas, slapukus. Tik didžiulėmis pastangomis uteniškiams pasisekė nusikratyti Krauzu.


Pradžia
Ankstesnis
1

Įrašai

Prisijungti

Dabar lankosi

Mes turime svetainėje prisijungusių svečių 765

Senoji svetainė

senoji_svetaine

Atsitiktinė nuotrauka