Utenos miesto istorija - 2 puslapis

Utenos dvaro valdos pamažu mažėjo, mat valdovas jam ir valstybei nusipelniusių asmenų nuosavybei atiduodavo Utenos apylinkėse esančias įvairias valdas. Pavyzdžiui, 1492 metais rugsėjo 13 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniaus vaivadai, kancleriui Mikalojui Radvilai suteikė teisę amžinai valdyti Utenos apylinkėse esantį Skudutiškio dvarą, kurį, nupirkęs žemės iš uteniškių, įkūrė jo sesers Onos vyras Petkus Jogailaitis ir mirdamas užrašė žmonai. 1510 metais birželio 20 dieną Žygimantas Senasis, už ištikimą tarnybą ir 9 metus iškentėtus maskvėnų nelaisvėje, Trakų vaivadai, dvarininkui maršalui Grigui Stanislovaičiui Astikui davė amžinai valdyti 70 žmonių tarnybų Vilniaus pavieto Utenos valsčių bei du kaimus Užpalių valsčiuje. 1512 metais Utena laikoma Užneryje esančiu valdovo dvaru; karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių.

1514 - 1516 metais Utenos vietininku turbūt per apsirikimą nurodomas Petras Aleksandravičius; iš tikrųjų dar 1516 metais balandžio 4 dieną juo buvo valdovo virtuvininkas Petras Aleknavičius (Olechnovič). 1516 metais birželio 17 dieną Žygimantas Senasis Utenos dvarą su miestu ir visais to dvaro žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis už 1000 kapų grašių įkeitė Trakų vaivadai, dvaro maršalui Grigui Astikui. Jam mirus, teisę valdyti dvarą turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dvaro Grigas Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas. 1519 metais vasario ar kovo mėnesį Žygimantas Senasis leido Trakų vaivadai Albertui Goštautui už tai, kad valdovui dovanojo įkeitimo sumą Utenos dvarą su miestu, miestiečiais, valsčiaus žmonėmis keliuočiais, duoklininkais, baudžiauninkais, arklininkais, leičiais, šunininkais ir medžiokliais išpirkti iš Grigo Astiko sūnų Stanislovo, Jurgio ir Grigo (jiems sumokėti 1000 kapų grašių) ir valdyti iki jam bus grąžinta išpirkos suma. 1522 metų gruodžio mėnesį A. Goštautui Utena duodama valdyti iki mirties.

1527 metais birželio 11 dieną Žygimantas Senasis Utenos dvarą iki mirties davė valdyti Jonui Abramavičiui (tarpininkavo Vilniaus vaivada, kancleris Albertas Goštautas). 1527 metais rugsėjo 1 dieną valdovas Jonui Abramavičiui davė naują privilegiją, suteikiančią teisę Utenos dvarą valdyti iki mirties, kurioje plačiau aprašoma privilegijos išdavimo aplinkybės. Nurodoma, kad dvaras buvo įkeistas Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui už 1000 kapų grašių, tačiau šis įkeitimo sumą valdovui dovanojo, dvarą perleido Jonui Abramavičiui, taip pat prašė valdovą pastarajam leisti valdyti iki mirties. Privilegijoje nurodoma, kad jis visus mokesčius ir duokles mokėtų valdovui, kaip mokėjo ir seniau buvę dvaro valdytojai. Tačiau jeigu atsiras reikalas dvarą įkeisti, tuos pinigus iš Jono Abramavičiaus valdovas turi teisę paimti, tačiau niekam kitam dvaro neįkeisti. A. Goštautas, valdydamas dvarą, ten ir nuvykdavo, yra žinomas dokumentas, surašytas Utenoje jam perkant Astravo dvarą. 1534 metais Vilniaus pavieto dvarams (ir Utenai) buvo išsiuntinėtas raštas dėl sidabrinės mokesčio sumokėjimo, o 1535 metais - dėl vykimo į karą prieš Maskvą.

1534 metais lapkričio 20 dieną dėl sidabrinės mokesčio (nuo jaučių žagrės 15 grašių, nuo arklio - 7,5 grašio) išsiųstas raštas ir Utenos vėliavininkui, iš to galima spręsti, kad karo metu uteniškiai į karą vykdavo atskiru daliniu. 1540 - 1541 metais Utenos valdytoju minimas Motiejus Miknevičius, 1546 - 1547 metais - Aleksiejus Paulavičius, 1549 - 1551 metais - Nikiforas Bobojedas, 1551 metais - Bohdanas Vasiljevičius, 1555 - 1560 metais - Jonas Haika. 1551 metais lapkričio 27 dieną miestelių, esančių prie valdovo dvaro, sąraše nurodyta, kad iš Utenos miesto buvo gaunama 10 kapų grašių sidabrinės mokesčio (tiek pat mokėjo ir Anykščiai, Vilkmergė, Užpaliai; Breslauja mokėjo 20 kapų grašių).

1546 metais minimas Utenos valsčius. 1561 metais kovo 17 dieną į Lietuvos Metriką buvo įrašytas valdovo dvarionio Jono Vasiljevičiaus sprendimas dėl Utenos urėdininko Matiso Prezvickio pretenzijų valsčiaus vaitams Stasiui Stecavičiui, Jokūbui, Vosyliui, Petrui Velbai, Povilui Orevičiui ir Jurgiui Motiejaičiui, kurie kaip nustatė valdovo dvarionis Abraomas Kuncevičius revizijos metu neatidavę 65½ statinės avižų ir 102½ vežimų šieno duoklės. Buvo nustatytas priesaikos terminas, tačiau vaitai be jo priesaikos sutiko išsiaiškinti, ar tikrai avižos ir šienas neatiduoti, jeigu išsiaiškinti negalėtų, tada vaitai įmokėtų į valdovo iždą už du trečdalius tų avižų ir šieno, o už trečiąją dalį - A. Prezvickis. 1561 metais dvaro valdytojas tebebuvo Jonas Gaika, - jam, kaip ir kitiems dvaro valdytojams, gegužės 30 dieną išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta laikyti paruošus staciją (maisto produktus - telyčias, avinus, žirnius, kruopas ir ką tik gali) valdovui, vykstančiam su kariuomene į Livoniją; Utenos dvaro valdytojui ir valdiniams rugpjūčio 23 dieną išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta skubiai sumokėti sidabrinės mokestį karo reikalams (po 15 grašių už valaką, po 3 grašius ir pusaštunto pinigėlio už daržą, bei po 2 pinigėlius raštininkui), taip pat paruošti išsiųsti grūdus, kurie bus reikalingi Livonijoje; rugsėjo 18 dieną išsiųstas raštas dėl avižų, šieno ir gaidžių siuntimo į Vilnių; rugsėjo 21 dieną išsiųstas naujas raštas dėl avižų siutimo į Vendeno pilį Livonijoje; kadangi karo reikalams pinigų vis trūko, gruodžio 7 dieną buvo išsiųstas naujas raštas miestelių tarp jų ir Utenos valdytojams, kuriame buvo nurodyta, kiek ir už ką imti mokesčių iš pirklių.

1562 metais kovo 3 dieną į valdovui priklausančius dvarus (ir į Uteną) buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta sulaikyti ir sodinti į kalėjimą iš kariuomenės pasitraukusius, neištarnavusius susitarto laiko kareivius, besišlaistančius be etmono ar rotmistrų raštų. Taigi uteniškiai, kaip ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, kentėjo nuo nuolatinių mokesčių, kariuomenės dalinių žygiavimo. 1562 metais balandžio 29 dieną valdovo raštas miestams (išsiųstas gegužės 3 dieną), kuriame nurodyta imti dešimtą grašį mokesčio nuo visko, kas parduodama ar įkeičiama, kad galima prekiauti  tik turgavietėje, kad perpirkinėtojus reikia bausti, o iš nesilaikančių valdovo nuostatų konfiskuoti turtą. 1562 metais gegužės 5 dieną Žygimantas Augustas išsiuntė dar vieną raštą, kuriame nurodyta visiems, kurie privalo tarnauti karo metu, skubiai vykti į kariuomenės telkimo vietą Drucko laukuose ir ten būti per Sekmines, o tie, kurie negalėjo vykti į karą dėl senatvės, vietoje savęs turėjo pasiųsti tinkamą tarnybai žmogų. 1562 metais liepos 25 dieną Utenos valdytojas ir valdiniai vėl gavo raštą, raginantį skubiai sumokėti sidabrinės mokestį (po 20 grašių už valaką), nurodantį paskelbti, kad jeigu sekmadieniais vyktų turgus, perkelti jį kitai savaitės dienai, kad valdiniai sekmadieniais eitų į bažnyčią. Dar vienas raštas dėl sidabrinės surinkimo buvo išsiųstas rugsėjo 3 dieną.