Utenos miesto istorija - 5 puslapis

1710 metų gruodžio 10 dieną Vilniaus kaštelionas Liudvikas Pociejus griežtai reikalavo Utenos valdytojo Petro Pržygockio sumokėti mokesčius už 1708 - 1710 metus. 1719 metų balandžio 29 dieną Utenos savininkai - Smolensko vaiskis Teodoras Blinstrubas su žmona Felicija (Ciechanovičiūte) - Utenos dvarą už 650 muštinių talerių metams įkeitė Smolensko taurininkui Mykolui Franckevičiui.

Šiaurės karo metu (1700 - 1721 metais) Utenos miestą niokojo švedai. 1765 metais nurodoma, kad Utenos miestelis nedidelis, tačiau turgūs būna dideli, nes Utenoje susikerta keliai iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus. 1765 metais Utenos mieste buvo 48 žydų namai (tarp jų - špitolė ir 6 smuklės), gyveno 341 žydas; dar 224 žydai gyveno parapijos k. ir smuklėse. Minimos smuklės Daugailiuose (pranciškonų), Noliškyje ir Bajoriškėse (pono Oganovskio).

1783 metų gruodžio 12 dieną Lenkijos karalystės kariuomenės generolas majoras Ildefonsas Strutinskis Uteną, Noliškį, Dičiūnus, Kyburius užrašė iki mirties valdyti žmonai Kotrynai Žabaitei Strutinskai. 1796 - 1802 metais Utenoje pastatyta nauja medinė bažnyčia. Nepaisant 1831 metų sukilimo metu patirtų nuostolių, 1833 metais Utenoje buvo 109 gyvenamieji mediniai namai, medinė bažnyčia, 12 krautuvių ir 6 smuklės, 586 gyventojai (324 vyrai, 262 moterys), iš jų 8 (4 vyrai ir 4 moterys) priklausė 3 - sios gildijos pirklių luomui. 1830 metais pradėtas tiesti Daugpilio - Kauno plentas. Uteną plentas aplenkė iš šiaurės vakarų pusės. Tuo metu Utena buvo nemažas ryškaus radialinio plano miestelis, į kurį iš plento buvo padaryti du įvažiavimai - iš Zarasų ir Vilkmergės pusės. 1834 metais miestas degė.

1833 - 1835 metais pagal pavyzdinį vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektūrinį projektą statytas Utenos pašto stoties kompleksas. Vietą kompleksui statyti parinko ir perprojektavo stoties pastatų išorės meninę išraišką Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Jis buvo vyriausias pašto stočių statybos architektas Vilniaus gubernijoje. Pašto pastatai klasicistinių meninių formų, darnių proporcijų, vienaaukščiai, šlaitiniais skardos stogais su nedideliais rūsiais. Čia buvo poilsio kambariai laukiantiems karietų ir pravažiuojantiems keleiviams, abiejuose pastato galuose buvo pastatyti fligeliai - sandėliams, arklidėms ir karietoms, vėliau pastatyta ir pirtis. Tvarte laikyta iki 48 arklių. Ratinėje puikavosi transporto priemonės - karietos, diližanai, furgonai, tarantasai. Stoties administraciniame pastate buvo įrengtas laikrodis, pagamintas Jelgavos laikrodininko J. Velckės dirbtuvėse. Utenos pašto stotis priimta naudojimui 1836 metų pavasarį (rangovas - dvarininkas A. Kozėla su kompanijonais Vilčinskiu ir Berkum Segaliu). Tais pačiais metais per kelio Sankt Peterburgas - Varšuva atidarymą caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią, buvo užsukęs į Utenos pašto stotį. 1843 metais Utenos pašte aklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onore de Balzakas, lankydamas Sankt Peterburge lenkų aristokratę Eveliną Rževska - Hanską, kurią 1850 metais vedė. 1858 metų rudenį iš Utenos pašto stoties į Peterburgą diližanu išvyko Antanas Baranauskas. 1893 metų spalio 15 dieną pro Uteną į Italiją važiavo rusų dailininkas Ilja Repinas. Iki šiol be didesnių pakeitimų išlikęs Utenos pašto stoties rūsys. Storos patalpų sienos akmeninės, lubų skliautai raudonų plytų, dvi didesnės patalpos tinkuotos ir kalkėm išbalintos su siaurais langeliais palubėse. Pastačius naujuosius pašto rūmus, 1992 metais šiame pastate įsikūrė Dailės mokykla, o rūsyje įrengta dailės galerija.

Valdydami Utenos dvarą Strutinskiai įsiskolino. Kauno gubernijos valdyba 1847 metais paskyrė komisiją. Ji rado, kad 1851 metų sausio 1 dieną Jeronimo Strutinskio neabejotinos skolos sudarė 145830 sidabro rublių, o procentai 9829 rublius ir valstybės neišrinkti mokesčiai 7950 rublių 2¾ kapeikų.

1864 - 1914 metais Utena buvo valsčiaus centru. 1868 metais Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. Miestelio gyventojai, pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kapeikų iki 3 rublių. Iš viso kasmet Balcevičiai gaudavo pajamų 706 rublius 50 kapeikų. Patys miestiečiai per 5 ar 6 metus turėjo pajamų nuo 3532 rublių 50 kapeikų iki 4239 sidabro rublių. Rusinimo politika neaplenkė ir Utenos - mokyklose ir valdžios įstaigose (Utena buvo Vilkmergės apskrities valsčiaus centras) buvo kalbama tik rusiškai, 1870 metais rusas Biriukovas prie plento pastatė medinę cerkvę, tačiau didesnio uteniškių dėmesio ji nesusilaukė. 1879 metais gegužės 31 dieną Dievo Kūno šventės dieną, Uteną ištiko didelis gaisras, kurio metu liepsnose pražuvo visas miestelis. Sudegė ir gražioji bažnyčia. Uteniškius ištiko baisi nelaimė - jie liko be pastogės, be duonos, tik ant griuvėsių ir pelenų.

1882 - 1884 metais pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Bažnyčios projektas architekto Lukševičiaus, stilius ekelektinis: romaniško ir bizantiško mišinys. 1899 metais pro Uteną buvo nutiestas siaurasis Panevėžio - Švenčionėlių geležinkelis, pastatyta geležinkelio stotis. 1903 metais Utenoje jau buvo 4865 gyventojai, nors pats miestas menkutis, namai statomi be plano ir tvarkos, gatvės ir skersgatviai kreivi, šaligatvių visiškai nebuvo. 1905 metais Utenoje buvo įkurtas „Saulės" draugijos skyrius, įsteigta lietuviška mokykla. 1908 - 1913 metais vikaras Jonas Švagždys steigė draugijas, būrelius, pastatė parapijos namus. 1909 metų rudenį dvarininko Balsevičiaus dovanotame sklype buvo pastatyta ir atidaryta tiems laikams didelė ir moderni Utenos ligoninė. Jos statybos iniciatorius buvo čia ilgesnį laiką dirbęs gydytojas Antanas Vodopalas. 1911 metais pradėjo veikti muilo fabrikas, o 1914 metais - malūnas. 1915 - 1950 metais Utena buvo apskrities centras. 1918 metais buvusiuose Balcevičiaus dvaro rūmuose įkurta „Saulės" gimnazija, kuri 1929 metais suvalstybinta, 1931 metais suremontuota pristatant antrąjį aukštą. 1924 metų pabaigoje Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės, miestui priskirta 118 ha žemės arba 216 sklypų (prieš tai buvo tik 80 ha), tad 1933 metais miestas jau valdė 198 ha žemės, buvo 490 sklypų činšo teisėmis ir 20 nuosavų. Tais metais savivaldybė iš pono Balcevičiaus už 3500 litų nupirko du 25 ha ploto ežerus Dauniškį ir Vyžuonaitį. 1923 metais įsteigta pieninė. 1933 metais mieste buvo 40 gatvių, kurių ilgis 25200 metrų, 1931 - 1932 metais buvo išasfaltuota 1,5 kilometro plento per Uteną. Buvo apie 7000 gyventojų, iš jų apie 55% žydų, 45% lietuvių.