Utenos miesto istorija - 6 puslapis

Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pastatyta daugiau kaip 400 namų, tad iš viso buvo apie 700 namų, iš kurių 42 mūriniai, be to, turgavietėje buvo 34 mūrinės krautuvės. Veikė 3 malūnai, lentpjūvė, odų dirbtuvė, limonado įmonė, spaustuvė, elektrinė ir kitos gamyklėlės. 1921 ir 1925 metais sudarant Utenos išplanavimo projektus miestą plėsti buvo numatyta šiaurinėje Daugpilis - Kaunas plento pusėje. Intensyviai įsisavinant statybai skirtas teritorijas, plentas netrukus buvo iš abiejų pusių užstatytas ir tapo pagrindine miesto gatve. Plentas, tapęs gatve, pakeitė anksčiau susidariusią planinę struktūrą (buvo ryškus radialinio plano miestelis). Miestas ėmė plėstis 1924 metais jam suteikus miesto teises. 1939 metais miestas užėmė apie 200 ha plotą, o aplinkui buvo kaimai. Tuomet gyveno apie apie 7 tūkstančius gyventojų. Miesto gatvės buvo negrįstos. 1939 metais buvo apie 30 kilometrų gatvių. Dauguma jos grįstos, turėjo šaligatvius. 1928 metais mieste pasodintas sodas. Dauniškio ežere įrengtos maudyklės. Miesto merai: 1924 - 1927 metais Jonas Dičius, 1927 - 1931 metais Žuratas, 1931 - 1940 metais Juozas Bertašius.

Antrojo pasaulinio karo metu Utenoje buvo sugriauta ir sudeginta daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų. 1941 metais vokiečių okupantai iššaudė daugiau kaip 4 tūkstančius gyventojų. Tik po 20 metų Utena pasiekė prieškarinį gyventojų lygį.

Plečiant Lietuvos pramonę, 1964 metais nutarta Uteną paversti regiono centru. Didžiausios statybos prasideda septintajame - devintajame dešimtmetyje. 1967 metų gale pirmąją produkciją pagamina Utenos trikotažo fabrikas, o prie staklių ir kitų įrengimų stoja apie pustrečio tūkstančio darbininkų. Prie pat Utenos, Klovinių kaimo daubose, gyventojų poilsiui ir pramonei 1974 metais įrengiamas 106 ha ploto vandens tvenkinys, vietomis siekiantis net 12 metrų gylį. Tais pačiais 1974 metais nutiestas ir platusis geležinkelis. 1976 metais iškyla mėsos, po metų - alaus, o 1981 metais - pieno kombinatas. Įkurtos mechaninio remonto, metalo konstrukcijų ir nestandartinių įrengimų, gelžbetonio konstrukcijų gamyklos. Per 20 metų Utena virsta pramonės miestu. Su pramone išauga nauji gyvenamieji mikrorajonai - Vyturių, Dauniškio, Aukštakalnio, Krašuonos, individualių namų Ąžuolijos mikrorajonas. Subyrėjus Tarybų Sąjungai, dalis Utenos įmonių rytuose prarado ir pigią žaliavą, ir rinką, tad buvo priverstos keisti gamybos pobūdį, taikytis prie naujos rinkos.

Daug poilsiautojų privilioja anksčiau minėtas Klovinių tvenkinys. Iš keliolikos metrų aukščio kriokdamas, putodamas vanduo krinta žemyn, purslais taškydamas smalsuolius. Čia pat Vestuvių kalnelis. 1987 metais suvažiavę respublikos ir vietiniai tautodailininkai ąžuolo stogastulpiais ir skulptūromis pavaizdavo senąsias lietuvių vestuves. Valdžia jautė, kad civilinės metrikacijos skyriaus iškilmės nedaro įspūdžio, lyg kažko trūksta. Buvo tikimasi vestuvių pulko apeigas paįvairinti išvykomis į Vestuvių kalną. Sėslesni ar neturintys transporto bei noro kur toliau važiuoti šiltomis vasaros dienomis apgula abu miesto ežeriukus. Mėgstantys pašokinėti iš bokštelio renkasi Vyžuonėlį, kiti teškenasi, voliojasi pakrantės smėlyje ar kitaip pramogauja.

1996 metų rugsėjo 26 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko dekretu patvirtintas Utenos miesto herbas. Utena istorinio herbo neturėjo. Dailininkų A. Jonušaitės ir A. Šaltenio sukurtą, o R. Miknevičiaus rekonstruotą herbo etaloną Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1996 metų rugsėjo 19 dieną. Pasaga su žiežirba daugelyje tautų laikoma laimę teikiančiu, nuo nelaimių saugančiu daiktu, siejamu su teigiamais žirgo simbolikos aspektais, simbolizuoja garbingą Utenos krašto praeitį, veržlią dabartį ir ateitį.

Habil. dr. Algirdas Baliulis. Papildė: Gediminas Isokas. Šaltinis: Utenos krašto enciklopedija.