( Balsų 17 )

Utena - vienas iš seniausių Lietuvos miestų. Utenos vardas istorijos šaltiniuose sutinkamas tik nuo 1261 metų - tai Lietuvos karaliaus Mindaugo aktas, kuriame Tauragnai, Utena ir Užpaliai laikomi esantys Sėlos ribose. Mindaugas sėlių teritoriją tuo metu dovanojo Livonijos ordinui; kaip nurodo Teodoras Narbutas, dokumento originalas XIX amžiuje buvo Karaliaučiaus slaptajame archyve (nors dažnai abejojama dėl akto autentiškumo, tačiau neabejotina, kad akte minėtos vietovės tuo metu jau egzistavo). Šios vietovės priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmės arealui, kuris laikytinas asimiliuotu sėlių rajonu. Kaip pažymi E. Gudavičius, ten ir ieškotina ir Nalšios vakarinės etninės ribos (Nalšia siejama su vietovėmis vardu Noliškis, kurių netoli Utenos yra net kelios), skyrusios Deltuvos ir Nalšios žemes.

Su senąja Utenos istorija pirmiausia siejami Narkūnų piliakalniai; spėjama, kad XIII amžiuje ten stovėjo Nalšios kunigaikščio Daumanto pilis, prie kurios kūrėsi didesnė gyvenvietė, davusi užuomazgą miestui. Narkūnų piliakalnių, siejamų su Utenos miesto pradžia, radiniai liudija, kad ten jau buvo gyvenama, ginamasi nuo priešų, verčiamasi prekyba ir amatais nuo II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos. Vis dėlto į stambesnę gyvenvietę - prekybos, amatų ir administracinį centrą - išsivystė II tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Kaip pažymi Regina ir Pranas Kulikauskai, tyrinėję Narkūnų piliakalnius, 1975 - 1976 metais, „turbūt nesuklysime, Utenos miesto užuomazgos ieškodami Narkūnų archeologinių paminklų komplekse“. Dar pirmajame tūkstantmetyje prieš Kristų čia būta medinių pastatų, gynybinių įrengimų, kurie ne kartą degė ir vėl buvo atstatomi, paskui kurį laiką piliakalniai buvo apleisti, tik antrojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje didysis piliakalnis iš naujo pertvarkytas, padidintas ir įtvirtintas gynybiniais pylimais, apsauginiais grioviais, gynybinėmis sienomis. Pilies sienos buvo medinės, tinkuotos moliu. Apie puskilometris į rytus nuo piliakalnių mediniuose karstuose buvo laidojami nesudeginti mirusieji. Tad, kaip pažymi P. Kulikauskas, Utenos užuomazgų reikia ieškoti ne Pakalniuose (ten, ežero krante, didžiausias Utenos rajono piliakalnis), bet arčiau Utenos esančiuose Narkūnuose.

Utenos krašto padavimas nukaltas iš Utenos vietovardžio. Vietovardinę Utenio vardo kilmę pažymi ir M. Jučas, kalbėdamas apie legendinius Palemono palikuonis. XVII amžiaus Lietuvos istorijos autorius Albertas Vijūkas - Kojelavčius Utenį vadina Lietuvos bei Žemaitijos kunigaikščiu (apie 1227 metus); jis įkūrė „gyvenvietę Uteną, pavadintą jo vardu, o greta pastatė pilį; miestas ir dabar tuo vardu vadinamas, tačiau netoliese pastatytos pilies teišliko pėdsakai“, - neaišku, kokius pilies pėdsakus jis matė XVII amžiuje. Galime tik spėti, kad naujoje vietoje miestas suplanuotas vykdant valakų reformą XVI amžiuje. Galimas daiktas, kad pirmoji Utenos bažnyčia ir miestas, kaip kalbama padavimuose, buvo prie piliakalnių. Kalbininkas Aleksandras Vanagas neabejoja, kad miesto vardas yra vandenvardinės kilmės, tikriausiai atsiradęs iš upės vardo Utenaitė arba Utenėlė, galbūt senesnis upės vardo variantas buvęs Utena, juk ir dabar Utenoje ir netoli jos yra ežerų ir upelių tuo vardu (Utenas, Utenykštis, Utenėlė).

„Livonijos kronikoje” Hermanas Vertbergės nurodo, kad 1373 metais Livonijos magistras Vilhelmas iš Vrimusheimo teriojo lietuvių žemę aštuonias dienas, paėmęs beveik tūkstantį belaisvių, neskaitant užmuštųjų; tarp kitų nuniokotų vietovių - Tauragnų, Linkmenų, Giedraičių, Videniškių ir kitų - minimas ir Utenos (Vittena) laukas. Tais pačiais metais kovo 19 dieną Livonijos krašto maršalas Andrejus sudegino Užpalių pilies priešpilį. 1375 metais vasario 5 dieną Livonijos magistras su didele kariuomene nusiaubė Tauragnus, Uteną, Noliškį, Balninkus, Giedraičius ir kitas apylinkių vietoves. Taigi ir XIV amžiaus antrojoje pusėje Utenoje ir apylinkėse ramaus gyvenimo nebuvo. 1433 metų sausio 30 dieną Švitrigailos rėmėjas - Livonijos ordinas viešai paskelbė karą Žygimantui Kęstutaičiui ir, įsiveržęs į lietuvių žemes, plėšė ir degino Linkmenų, Tauragnų, Utenos, Užpalių apylinkes.

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero valdymo metu (1440 - 1492 metais) iš Utenos smuklių ir pajamų įvairiems asmenims už tarnybą buvo mokamos nemažos pinigų sumos. Taigi Utenos miestas  buvo nemažas (Pagal S. Alexandrovičių, Utena kaip miestelis minimas 1486 metais). Nuo XV amžiaus antros pusės iki XVII amžiaus Utena buvo dvaras priklausantis valdovui, kurį valdydavo jo paskirti vietininkai arba laikytojai: 1489 metais Liutauras Chreptavičius, 1493 - 1499 metais - Vaitiekus Jonaitis Kločka, 1499 - 1507 metais - Mykolas Glinskis, 1508 metais - Ivanas Andrejevičius, 1509 - 1511 metais - Jurgis Radvilas, 1511 - 1516 metais - Petras Aleknavičius, 1516 - 1518 metais - Grigas Astikas, 1519 - 1527 metais - Albertas Goštautas.


Utenos dvaro valdos pamažu mažėjo, mat valdovas jam ir valstybei nusipelniusių asmenų nuosavybei atiduodavo Utenos apylinkėse esančias įvairias valdas. Pavyzdžiui, 1492 metais rugsėjo 13 dieną Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Vilniaus vaivadai, kancleriui Mikalojui Radvilai suteikė teisę amžinai valdyti Utenos apylinkėse esantį Skudutiškio dvarą, kurį, nupirkęs žemės iš uteniškių, įkūrė jo sesers Onos vyras Petkus Jogailaitis ir mirdamas užrašė žmonai. 1510 metais birželio 20 dieną Žygimantas Senasis, už ištikimą tarnybą ir 9 metus iškentėtus maskvėnų nelaisvėje, Trakų vaivadai, dvarininkui maršalui Grigui Stanislovaičiui Astikui davė amžinai valdyti 70 žmonių tarnybų Vilniaus pavieto Utenos valsčių bei du kaimus Užpalių valsčiuje. 1512 metais Utena laikoma Užneryje esančiu valdovo dvaru; karo reikalams Utenos miestiečiai turėjo mokėti 5 kapas grašių (už tai, kad būtų atleisti nuo tikrosios karo tarnybos), Anykščiai ir Vilkmergė (Ukmergė) mokėjo po 10 kapų grašių.

1514 - 1516 metais Utenos vietininku turbūt per apsirikimą nurodomas Petras Aleksandravičius; iš tikrųjų dar 1516 metais balandžio 4 dieną juo buvo valdovo virtuvininkas Petras Aleknavičius (Olechnovič). 1516 metais birželio 17 dieną Žygimantas Senasis Utenos dvarą su miestu ir visais to dvaro žmonėmis, mokesčiais ir įvairiomis duoklėmis už 1000 kapų grašių įkeitė Trakų vaivadai, dvaro maršalui Grigui Astikui. Jam mirus, teisę valdyti dvarą turėjo žmona ir vaikai, kol įkeitimo sumą valdovas grąžins. Iš Utenos dvaro Grigas Astikas valdovui turėjo kasmet duoti po 100 statinių rugių ir avižų bei 100 vežimų šieno, tačiau nuo pastočių davimo žygūnams buvo atleistas. 1519 metais vasario ar kovo mėnesį Žygimantas Senasis leido Trakų vaivadai Albertui Goštautui už tai, kad valdovui dovanojo įkeitimo sumą Utenos dvarą su miestu, miestiečiais, valsčiaus žmonėmis keliuočiais, duoklininkais, baudžiauninkais, arklininkais, leičiais, šunininkais ir medžiokliais išpirkti iš Grigo Astiko sūnų Stanislovo, Jurgio ir Grigo (jiems sumokėti 1000 kapų grašių) ir valdyti iki jam bus grąžinta išpirkos suma. 1522 metų gruodžio mėnesį A. Goštautui Utena duodama valdyti iki mirties.

1527 metais birželio 11 dieną Žygimantas Senasis Utenos dvarą iki mirties davė valdyti Jonui Abramavičiui (tarpininkavo Vilniaus vaivada, kancleris Albertas Goštautas). 1527 metais rugsėjo 1 dieną valdovas Jonui Abramavičiui davė naują privilegiją, suteikiančią teisę Utenos dvarą valdyti iki mirties, kurioje plačiau aprašoma privilegijos išdavimo aplinkybės. Nurodoma, kad dvaras buvo įkeistas Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui už 1000 kapų grašių, tačiau šis įkeitimo sumą valdovui dovanojo, dvarą perleido Jonui Abramavičiui, taip pat prašė valdovą pastarajam leisti valdyti iki mirties. Privilegijoje nurodoma, kad jis visus mokesčius ir duokles mokėtų valdovui, kaip mokėjo ir seniau buvę dvaro valdytojai. Tačiau jeigu atsiras reikalas dvarą įkeisti, tuos pinigus iš Jono Abramavičiaus valdovas turi teisę paimti, tačiau niekam kitam dvaro neįkeisti. A. Goštautas, valdydamas dvarą, ten ir nuvykdavo, yra žinomas dokumentas, surašytas Utenoje jam perkant Astravo dvarą. 1534 metais Vilniaus pavieto dvarams (ir Utenai) buvo išsiuntinėtas raštas dėl sidabrinės mokesčio sumokėjimo, o 1535 metais - dėl vykimo į karą prieš Maskvą.

1534 metais lapkričio 20 dieną dėl sidabrinės mokesčio (nuo jaučių žagrės 15 grašių, nuo arklio - 7,5 grašio) išsiųstas raštas ir Utenos vėliavininkui, iš to galima spręsti, kad karo metu uteniškiai į karą vykdavo atskiru daliniu. 1540 - 1541 metais Utenos valdytoju minimas Motiejus Miknevičius, 1546 - 1547 metais - Aleksiejus Paulavičius, 1549 - 1551 metais - Nikiforas Bobojedas, 1551 metais - Bohdanas Vasiljevičius, 1555 - 1560 metais - Jonas Haika. 1551 metais lapkričio 27 dieną miestelių, esančių prie valdovo dvaro, sąraše nurodyta, kad iš Utenos miesto buvo gaunama 10 kapų grašių sidabrinės mokesčio (tiek pat mokėjo ir Anykščiai, Vilkmergė, Užpaliai; Breslauja mokėjo 20 kapų grašių).

1546 metais minimas Utenos valsčius. 1561 metais kovo 17 dieną į Lietuvos Metriką buvo įrašytas valdovo dvarionio Jono Vasiljevičiaus sprendimas dėl Utenos urėdininko Matiso Prezvickio pretenzijų valsčiaus vaitams Stasiui Stecavičiui, Jokūbui, Vosyliui, Petrui Velbai, Povilui Orevičiui ir Jurgiui Motiejaičiui, kurie kaip nustatė valdovo dvarionis Abraomas Kuncevičius revizijos metu neatidavę 65½ statinės avižų ir 102½ vežimų šieno duoklės. Buvo nustatytas priesaikos terminas, tačiau vaitai be jo priesaikos sutiko išsiaiškinti, ar tikrai avižos ir šienas neatiduoti, jeigu išsiaiškinti negalėtų, tada vaitai įmokėtų į valdovo iždą už du trečdalius tų avižų ir šieno, o už trečiąją dalį - A. Prezvickis. 1561 metais dvaro valdytojas tebebuvo Jonas Gaika, - jam, kaip ir kitiems dvaro valdytojams, gegužės 30 dieną išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta laikyti paruošus staciją (maisto produktus - telyčias, avinus, žirnius, kruopas ir ką tik gali) valdovui, vykstančiam su kariuomene į Livoniją; Utenos dvaro valdytojui ir valdiniams rugpjūčio 23 dieną išsiųstas raštas, kuriame buvo nurodyta skubiai sumokėti sidabrinės mokestį karo reikalams (po 15 grašių už valaką, po 3 grašius ir pusaštunto pinigėlio už daržą, bei po 2 pinigėlius raštininkui), taip pat paruošti išsiųsti grūdus, kurie bus reikalingi Livonijoje; rugsėjo 18 dieną išsiųstas raštas dėl avižų, šieno ir gaidžių siuntimo į Vilnių; rugsėjo 21 dieną išsiųstas naujas raštas dėl avižų siutimo į Vendeno pilį Livonijoje; kadangi karo reikalams pinigų vis trūko, gruodžio 7 dieną buvo išsiųstas naujas raštas miestelių tarp jų ir Utenos valdytojams, kuriame buvo nurodyta, kiek ir už ką imti mokesčių iš pirklių.

1562 metais kovo 3 dieną į valdovui priklausančius dvarus (ir į Uteną) buvo išsiųstas raštas, kuriame nurodyta sulaikyti ir sodinti į kalėjimą iš kariuomenės pasitraukusius, neištarnavusius susitarto laiko kareivius, besišlaistančius be etmono ar rotmistrų raštų. Taigi uteniškiai, kaip ir kiti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai, kentėjo nuo nuolatinių mokesčių, kariuomenės dalinių žygiavimo. 1562 metais balandžio 29 dieną valdovo raštas miestams (išsiųstas gegužės 3 dieną), kuriame nurodyta imti dešimtą grašį mokesčio nuo visko, kas parduodama ar įkeičiama, kad galima prekiauti  tik turgavietėje, kad perpirkinėtojus reikia bausti, o iš nesilaikančių valdovo nuostatų konfiskuoti turtą. 1562 metais gegužės 5 dieną Žygimantas Augustas išsiuntė dar vieną raštą, kuriame nurodyta visiems, kurie privalo tarnauti karo metu, skubiai vykti į kariuomenės telkimo vietą Drucko laukuose ir ten būti per Sekmines, o tie, kurie negalėjo vykti į karą dėl senatvės, vietoje savęs turėjo pasiųsti tinkamą tarnybai žmogų. 1562 metais liepos 25 dieną Utenos valdytojas ir valdiniai vėl gavo raštą, raginantį skubiai sumokėti sidabrinės mokestį (po 20 grašių už valaką), nurodantį paskelbti, kad jeigu sekmadieniais vyktų turgus, perkelti jį kitai savaitės dienai, kad valdiniai sekmadieniais eitų į bažnyčią. Dar vienas raštas dėl sidabrinės surinkimo buvo išsiųstas rugsėjo 3 dieną.


1562 metais gegužės 9 dieną Utenos dvaras su miesteliu, dvaro šeimynykščiais, baudžiauninkais ir keliuočiais, jų žemėmis, pagal iždo sudarytą registrą, už 8000 kapų grašių 2 metams buvo įkeistas Vilniaus miesto tarėjui Motiejui Rudaminai. Tikriausiai M. Rudamina Uteną valdė kiek ilgiau, nes 1565 metais Utenos miestiečiai ir dvaro valdiniai dėl įvairių skriaudų su juo bylinėjosi valdovo teisme, tačiau susitaikė. 1566 metais birželio 17 dieną į Uteną buvo pasiųstas valdovo dvarionis Kristupas Masla, kuris turėjo iš dvaro valdytojo Motiejaus Rudaminos ar jo tarnautojo Vosyliaus Ždanovičiaus išreikalauti seimo patvirtintus, bet nesumokėtus pagalvės mokesčius iš Utenos miestelyje gyvenančių klebonijos valdinių (juos klebonija dvarui buvo išnuomojusi). Buvo renkama iš miestelyje gyvenančių ir pardavinėjančių („šinkuojančių“) gėrimus 25 asmenų po 4 grašius, iš 23 asmenų, kurie nesiverčia nei prekyba, nei kokiais nors amatais, tik miestelyje gyvena - po 3 grašius, iš 9 samdinių po 3 grašius, iš 200 valstiečių - po 2 grašius. Iš viso turėjo mokėti 9 kapas ir 56 grašius bei 5 pinigėlius. Be to, Vosylius Ždanovičius surinko ir antrojo termino mokesčius - 14 kapų, 54 grašius ir pusaštunto pinigėlio; už savo darbą tarnautojas V. Ždanovičius sau pasiliko užrašymo mokestį - 17 grašių ir 9 pinigėlius (po 12 pinigėlių už surinktą kapą grašių). Likusį pagalvės mokestį - 14 kapų, 36 grašius ir pusdevinto pinigėlio atidavė dvarioniui K. Maslai, o šis Utenos valdytojui M. Rudaminai išdavė kvitą su savo antspaudu. Taigi tuo metu vien miestelyje Utenos bažnyčiai priklausė 57 žmonės, o kaimo valdose - 200 žmonių.

Valstybės ižde nuolat stingant pinigų kariuomenei apmokėti, be mokesčių, miestams ir miesteliams buvo nustatomos sumos, kurias jie turėdavo paskolinti. 1567 metais Utena skolino 10 kapų grašių (šiek tiek daugiau skolino Vilkmergė, Breslauja - po 15 kapų grašių). 1566 metais Utena buvo įkeista Mstislavlio vaivadai Jurgiui Astikui. Tam pačiam J. Astikui dvaras su miestu už 8000 kapų grašių įkeičiamas ir 1576 metų rugpjūčio 29 dieną. Tikriausiai J. Astikas Uteną buvo perleidęs dvaro maršalui Mikalojui Kristupui Radvilai, nes 1577 metais vasario 10 dieną valdovas jam liepė iš pasiuntinio Mikuličiaus priimti 8000 kapų grašių ir dvarą perduoti valdovo žinion. 1577 metų kovo 1 dieną M. K. Radvila iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštinės gauna išrašą apie dvaro įkeitimą M. Rudaminai 1562 metais, įkeitimo rašte buvo nurodyta, kad dvaras su pastatais ir arimais, miesteliu, klojimais, nelaisvais šeimynykščiais, galvijais, keliuočiais bajorais ir baudžiauninkais, su jų žemėmis, už 8000 kapų grašių buvo 2 metams įkeistas M. Rudaminai. Tokį pat išrašą 1577 metų balandžio mėnesį gauna ir J. Astikas, matyt, ginčijamasi, kas turi grąžinti pinigus M. Rudaminai. 1578 metų balandžio 14 dieną Steponas Batoras leido Smolensko vaivadai, Breslaujos seniūnui Jurgiui Astikui Utenos dvarą su miestu ir valsčiumi už 8000 kapų grašių išpirkti iš Motiejaus Rudaminos ir valdyti iki mirties arba kol įkeitimo suma bus grąžinta. Netrukus (prieš 1582 metus) Utena buvo įkeista Andriejui Tikovskiui (Cikovskiui), su juo 1584 metais gegužės 25 dieną bylinėjosi kunigaikštis Masalskis ir jo žmona Hanna Kryvcovna dėl dalies Utenos valsčiaus (1582 metais buvo įkeitęs 100 valakų žemės, 1584 metais - dar 100 valakų) už skolą. Su A. Tikovskiu ir žmona dėl skolos išieškojimo iš Utenos dvaro 1584 metais lapkričio 18 dieną bylinėjosi ir Lydos pavieto žemininkai Daugirdai. 1595 metų kovo 18 dieną Zigmantas Vaza suteikė teisę Andrejui Tikovskiui valdyti Utenos dvarą tokiomis pat teisėmis, kaip jau valdė jo žmona Magdalena Bramovska iš Lomnicų (buvusi Smolensko vaivados, Breslaujos seniūno, Daugėliškio ir Utenos valdytojo Jurgio Astiko žmona). Po pirmojo vyro mirties (Jurgis Astikas mirė 1579 metais) jai dvarą valdyti iki mirties buvo palikęs Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Dvaras su miesteliu, palivarkais, valsčiumi ir kaimais skirti valdyti A. Tikovskiui už nepriekaištingą tarnybą valdovui tarpininkavo ir kancleris Leonas Sapiega. 1595 metais balandžio 27 dieną Utenos valdytojui Andriejui Tikovskiui ir žmonai Magdalenai iš Bramovo dvaro buvo leista kuriam laikui įkeisti valdovo sekretoriui Jakimui Bielskiui. Pastarasis valdė neilgai. Pagal 1596 metų gruodžio 31 dieną surašytą inventorių valdovo sekretorius J. Bielskis, dalyvaujant Vilkmergės pavieto vazniui Vaitiekui Ojženskiui ir trims šlėktoms - Martynui Krupeliui, Motiejui Adomavičiui ir Martynui Chmelnickiui - pagal susitaikymo raštą dvarą grąžino Andriejui Tikovskiui (Cikovskiui) iš Voislavičių ir žmonai Magdalenai Bramovskai iš Lomnicų.

Perdavimo metu buvo surašytas valdovui priklausiusio Utenos dvaro pastatų inventorius, iš kurio galima spręsti, kad tai buvo menkas apleistas dvarelis. Taigi, kaip buvo įprasta, pirmiausia inventoriuje aprašomi vartai. Virš vartų seklytėlė, iš šono kamarėlė, apačioje iš abiejų vartų pusių kalėjimai. Dvaro kieme stovėjo trys namai, iš jų du mažesni visai apleisti - be durų, išdaužytais langais, viduje dar buvo vienas kitas suolas. Trečiajame, didesniajame name į priemenę buvo durys, iš priemenės - išvietė, priemenėje virtuvėlė, toliau valgomasis kambarys su 5 dideliais langais be stiklų, likę tik rėmai ir langinės, kiek apirusi glazūruotų koklių krosnis, 3 suolai ir nedidelis stalas; antrajame namo gale buvo seklyčia su 4 sveikais langais su langinėmis, glazūruotų koklių krosnimi ir kaminu, jame stovėjo du suolai ir stalas, odinis krėslas; šalia to kambario buvo kamarėlė. Be to, darže už kitų vartų yra stovėję seklytėlė su pirtimi, bravoras su priemene, visi po vienu stogu, tačiau viskas sukapota malkoms ir sudeginta, likę tik keletas rąstų. Iš buvusios virtuvės likęs tik rentinys. Dar tebestovėjo kepykla su priemene ir krosnimi, bet be durų ir langų stiklų. Netoli jos - gera arklidė; netoli arklidės - du tušti svirnai.

1596 metais vasario 12 dieną tam pačiam Tikovskiui ir žmonai valdovas leido dvarą įkeisti Laurynui Rudaminai už 20000 lenkiškų auksinų. Pastarajam dvaras perduotas 1597 metų sausio 5 dieną, tai yra tada, kai susigrąžintas iš Jakimo Bielskio, perduodant buvo surašytas toks pat inventorius, kaip ir perimant iš J. Bielskio. Tikovskiai dvarą įkeitinėjo ir 1597 metų liepos mėnesį, ir 1598 metų kovo 11 dieną. 1598 metais balandžio 22 dieną Zigmantas Vaza suteikė privilegiją Rakovskiui ir žmonai valdyti Utenos dvarą. Nurodoma, kad prieš tai valdė Krokuvos žemės pakamaris, generalinis Lenkijos Karalystės muitų administratorius Stanislovas Gikovskis su žmona Elžbieta iš Dialino, kuriems iki gyvos galvos dvaras buvo įkeistas už 20000 lenkiškų auksinų. Jiems buvo leista atskiriems asmenims ir Andriejui Gikovskiui iš Voislavicų su žmona Margarita Bramovska įkeistas atskiras dvaro dalis išpirkti. Tačiau 1598 metų gegužės 16 dieną duota nauja privilegija: Utena - miestas, dvaras, valsčius ir palivarkai - už pinigus buvo duoti valdyti iki mirties Albertui Rakovskiui ir jo žmonai Zofijai Pacaitei. 1599 metais birželio 4 dieną Zigmantas Vaza, Utenos valdytojo Alberto Rakovskio prašomas, leido Utenoje rengti  turgus sekmadieniais, kad būtų geresnės sąlygos miesteliui augti. Palikta teisė rengti turgus ir ketvirtadieniais, kaip būdavę anksčiau, o turgaus mokestį turėjo imti tokį pat, kaip kituose valdovo miesteliuose.


XVI amžiaus pabaigoje Švedijai ir Rusijai kėsinantis į Livoniją, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didysis etmonas Kristupas Radvilas (jam buvo pavesta saugoti Lietuvą nuo švedų karaliaus Karolio veržimosi) 1601 metų balandžio 30 dieną pakvietė bajorus, susirinkti Anykščiuose, tačiau kariuomenė rinkosi vangiai. Etmonas gegužės 3 dieną rašė, kad jam per 3 dienas prisistatė tik Vilkmergės seniūno 20 husarų būrys, 20 rinktinių iš Utenos ir 7 iš Anykščių. Etmonas juos prijungė prie savų 100 raitelių, išsiuntė prie Kuoknesės gelbėti švedų apgultos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės įgulos. Taigi ir uteniškiai bajorai dalyvavo ginant valstybę nuo priešų.

1609 metų liepos 18 dieną Jonas Švyjkovskis bylinėjosi su Albertu Rakovskiu ir žmona dėl iš Dusetų dvaro užgrobtų ir prijungtų prie Utenos dvaro žmonių ir žemės. 1611 metais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemės iždininkui Jeronimui Valavičiui Zigmantas Vaza leido priskirti Vilniaus piliai kai kuriuos Vilniaus tijūnijos dvarus, kurių įkeisti nebuvo galima, tarp jų paminėta ir Utena, nors ji tijūnijai ir nepriklausė. Tačiau 1613 metų balandžio mėnesį Utena vėl buvo duota valdyti Kristupui Radvilui. 1618 metų lapkričio mėnesį Utenos dvaras su miesteliu duotas valdyti Povilui Valavičiui. Toks pat raštas P. Valavičiui, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkui, duotas ir 1620 metų gruodžio 10 dieną. 1633 metų liepos 7 dieną Vladislovas Vaza, tarpininkaujant Voluinės vaivadai kunigui Sanguškai Koširskiui ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žirgininkui Kristupui Chodkevičiui, Utenos dvaro valdytoją Zofiją Chodkevičiūtę Valavičienę, valdovo dvaro iždininkienę, atleido nuo mokesčių iždui už praėjusius po vyro mirties (Povilas Valavičius mirė 1630 metais) metus iki jos gyvos galvos. Rašte nurodoma, kad dėl kariuomenės stovėjimo ir nuolatinių pražygiavimų bei stacijos reikalavimų gyventojai nuskurdo ir neįmanoma surinkti 20000 auksinų įkeitimo sumos (už tiek dvaras buvo įkeistas jos velioniui vyrui). 1633 metais liepos 14 dieną Zofijai Valavičienei buvo leista atsisakyti teisės iki mirties valdyti Utenos dvarą ir miestelį ir perleisti valdymą sūnui Eustachijui Kazimierui Valavičiui; pastarasis dvarą turėjo valdyti už minėtą 20000 auksinų įkeitimo sumą, kol ji bus grąžinta, mokėdamas tik karo reikalams nustatytus mokesčius. Dar kartą panašaus turinio raštas buvo išduotas 1640 metų gegužės 26 dieną, nes sūnus dvaro vis dar nevaldė. Dar 1636 metų lapkričio 20 dieną nusiųsti komisarai - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždininkas Petras Pacas, Breslaujos maršalas Kristupas Rudamina Dusetiškis ir Breslaujos vaiskis, valdovo sekretorius Demetras Masalskis - kurie kaip tik Utenos seniūnę Zofiją Valavičienę sutaikė su dvaro valstiečiais dėl jų skundo prieš paseniūnį Stanislovą Gorskį; valstiečiai atsisakė savo pretenzijų, o seniūnė nebekaltino jų maištavimu. 1646 metų kovo 10 dieną Barborai Sapiegaitei Valavičienei buvo suteikta teisė kartu su vyru valdyti Uteną iki gyvos galvos. Eustachijus Valavičius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės taurininkas, Utenos ir Platelių seniūnas, 1648 metais dalyvavo Jono Kazimiero elekciniame seime kaip Gardino pavieto atstovas.

Po nesėkmingų XVII amžiaus vidurio karų, Utena su apylinkėmis buvo nusiaubta maskvėnų kariuomenės; pagaliau tiek švedų, tiek Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės rinko mokesčius ir ėmė maisto produktus savo reikalams. Maskvėnams užėmus rytines valstybės provincijas reikėjo įkurdinti iš ten kilusius pabėgėlius. Utenos dvaras buvo atiduotas Smolensko egzulantams. 1670 metų dūmų registre nurodoma, kad Utenoje Smolensko taurininkas Kopanskis turi 1 dūmą (kiemą), kiti ponai egzulantai - 22 dūmas. 1671 metais Utenos miestelio gyventojai valdė 47 valakus žemės. Mieste buvo turgaus aikštė ir dvi gatvės - Pienionių ir Vilniaus. Inventoriuje prie turgavietės surašytos 22 gyventojų pavardės, tačiau ne visi valdė po pilną sodybinį sklypą. Iš viso prie turgavietės buvo 19½ apgyventų ir 12 tuščių sklypų, gyventojai valdė 8½ ir 1/3 valako, 134 margus ir 2 užusienius žemės. Be to, nurodyta, kad klebonijos jurisdikos miestiečiams priklausė 3½ valako ir 11½ margų žemės, iš kurių miestui jokios naudos, nes jie tušti, tai yra niekieno nedirbami. Pienionių gatvėje surašyta 11 gyventojų pavardžių; toje gatvėje buvo 11 apgyventų sklypų ir 8 tušti; gyventojai valdė 2½ valako, 62 margus ir 1 užusienį žemės. Vilniaus gatvėje surašytas 21 gyventojas; buvo 20 apgyventų ir 11 tuščių sklypų; gyventojai valdė 5½ ir 1/6 valako, 130 margų ir 6 užusienius žemės. Užusieniais, be abejo, laikyta žemė, esanti už bendro miestui skirtos žemės ploto ribų. Už naudojamus sklypus ir žemę valakuose miestiečiai valdovui mokėjo kasmet atitinkamus mokesčius: už dirbamos žemės valaką - 3 auksinus, už tuščios žemės valaką, jeigu kas jame pasisėtų, dvarui turėjo duoti kas trečią javų pėdą; už kiekvieną apgyventą sklypą vartų mokesčio - po 2 lietuviškus grašius, už kiekvieną margą - 3½ lietuviško grašio, už užusienį - 13 lietuviškų grašių. Be to, už laikomą alaus smuklę - 1 kapą lietuviškų grašių, už degtinės smuklę - puskapį grašių. Kiekvienas skerdėjas dvarui turėjo duoti akmenį (toks svorio matas) lydyto lajaus. Kiti amatininkai - siuvėjai, batsiuviai, kalviai ir kiti - mokėti po 1 lietuvišką grašį. Be to, per rugiapjūtę turėjo dalyvauti po vieną iš dūmo (arba sodybos) 6 dienas, vasarojui nuimti - 3 dienas. Kiekvienas miestietis iš dūmo kartą per metus pėsčias ar raitas turėjo nešti paštą bent už 20 mylių, dukart per metus nuvežti į malūną dvaro grūdus, arba mokėti iš Rinkoje (arba prie turgavietės) esančių sklypų po 8 lietuviškus grašius, iš Pienionių gatvės apgyventų ir tuščių sklypų - po 8 grašius, iš Vilniaus gatvės dešiniosios pusės apgyventų sklypų - po 12, tuščių - po 8 lietuviškus grašius, iš kairiosios gatvės pusės tiek už apgyventus, tiek už tuščius sklypus - po 8 grašius. Utenos nuomininkas mokėjo 300 auksinų nuomos už renkamą turgaus mokestį ir malūną, turėjo 1 neapmokestintą valaką ir 4 margus žemės; o už vieną apgyventą sklypą ir 3 tuščius, dar vieną valaką ir 16 margų žemės turėjo mokėti tiek pat, kiek ir prie turgavietės gyvenantys miestiečiai. Klebonijos miestiečiai, dirbantys miestui priklausančius valakus, turėjo mokėti dvarui tiek pat, kiek ir kiti miestiečiai ir vasarą dalyvauti nuimant derlių. Be to, buvo surašyti prie miesto dvaro žemėje gyvenantys ir valdantys po trečdalį valako ir 4 margus 8 šeimyniškių valstiečiai; jie iš viso valdė 2 2/3 valako ir 32 margus žemės, už valaką kasmet mokėjo 3 auksinus, už margą - 3½ grašio; be to, už bendrai naudojamus laukų margus mokėjo 50 lietuviškų grašių. Be to, turėjo kas savaitę po 2 dienas vienas iš dūmo eiti į dvarą lažą (pėsčias, arba su kuo bus liepta), trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nešioti laiškus, dvaro reikalams gaudyti vėžius ir žuvis.

Utenos dvaro vaitijai priklausė šie kaimai: Nemeikščiai, Tratiliai arba Mockėnai, Kloviniai (20 valakų, iš jų 18 valakų ir 2 margai tušti, 5 gyventojai), Droničėnai (14½ valako, iš jų 10 valakų ir 10 margų tušti, 5 gyventojai), Verbūnai (9 valakai ir 9 margai, iš jų 5½ valakai ir 9 margai tušti, 5 gyventojai), Juškėnai, Sirutėnai, Naujasodis [? Nowiki], Vaikutėnai, Medeniai, Dičiūnai, Skupeikiai [? Skupeyki], Jataučiai, Vijeikiai, Aliai [Aelle], Katlėriai, Spitrėnai arba Našloniškis, Kyburiai, Grybeliai, Duobiai Garniai, Žadavainiai, Mėsėdžiai [? Miassoiedy], Salūnai [? Saluny], Mikalojūnai, Jakštai, Kaniūkai (18 valakų, 15 margų žemės, 1 gyventojas dirbo tik ½ valako žemės), Duliai (19 valakų, 15 margų žemės, 2 gyventojai - vienas dirbo ½, kitas ¼ valako žemės, kita tuščia), Gutaučiai, Kraštai [Kroszty alias Morgownicy].

1685 metais ponas Jeronimas Ciechanovičius, Smolensko žemės raštininkas, turėjo mokėti mokesčius iš Utenos miestelio ir dvaro kaimų (Šeimyniškiai, Nemeikščiai, Mackūnai, Kloviniai, Draničėnai, Verbūnai, Juškėnai, Sirutėnai, Dičiūnai, Kraštai, Grybeliai) - buvo 138 dūmai, malūnas ir smuklė. 1699 metų liepos mėnesį buvo išsiuntinėti Augusto II raštai seniūnams, kuriuose reikalaujama sumokėti miestams nustatytus pašto mokesčius (taip pat ir įsiskolinimus už ankstesnius metus - nuo 1686 metų) ir juos iki šv. Jono Krikštytojo dienos Vilniuje atiduoti generaliniam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paštų direktoriui Samueliui Šreteriui. Utena turėjo mokėti 60 auksinų, palyginimui galima nurodyti, kad Vilkmergė mokėjo 40, Anykščiai 65, Obeliai 15, Breslauja 30, Švenčionys 25 auksinus.


1710 metų gruodžio 10 dieną Vilniaus kaštelionas Liudvikas Pociejus griežtai reikalavo Utenos valdytojo Petro Pržygockio sumokėti mokesčius už 1708 - 1710 metus. 1719 metų balandžio 29 dieną Utenos savininkai - Smolensko vaiskis Teodoras Blinstrubas su žmona Felicija (Ciechanovičiūte) - Utenos dvarą už 650 muštinių talerių metams įkeitė Smolensko taurininkui Mykolui Franckevičiui.

Šiaurės karo metu (1700 - 1721 metais) Utenos miestą niokojo švedai. 1765 metais nurodoma, kad Utenos miestelis nedidelis, tačiau turgūs būna dideli, nes Utenoje susikerta keliai iš Breslaujos, Vilkmergės ir Vilniaus. 1765 metais Utenos mieste buvo 48 žydų namai (tarp jų - špitolė ir 6 smuklės), gyveno 341 žydas; dar 224 žydai gyveno parapijos k. ir smuklėse. Minimos smuklės Daugailiuose (pranciškonų), Noliškyje ir Bajoriškėse (pono Oganovskio).

1783 metų gruodžio 12 dieną Lenkijos karalystės kariuomenės generolas majoras Ildefonsas Strutinskis Uteną, Noliškį, Dičiūnus, Kyburius užrašė iki mirties valdyti žmonai Kotrynai Žabaitei Strutinskai. 1796 - 1802 metais Utenoje pastatyta nauja medinė bažnyčia. Nepaisant 1831 metų sukilimo metu patirtų nuostolių, 1833 metais Utenoje buvo 109 gyvenamieji mediniai namai, medinė bažnyčia, 12 krautuvių ir 6 smuklės, 586 gyventojai (324 vyrai, 262 moterys), iš jų 8 (4 vyrai ir 4 moterys) priklausė 3 - sios gildijos pirklių luomui. 1830 metais pradėtas tiesti Daugpilio - Kauno plentas. Uteną plentas aplenkė iš šiaurės vakarų pusės. Tuo metu Utena buvo nemažas ryškaus radialinio plano miestelis, į kurį iš plento buvo padaryti du įvažiavimai - iš Zarasų ir Vilkmergės pusės. 1834 metais miestas degė.

1833 - 1835 metais pagal pavyzdinį vyriausios susisiekimo ir visuomeninių pastatų valdybos projektų bei sąmatų departamento architektūrinį projektą statytas Utenos pašto stoties kompleksas. Vietą kompleksui statyti parinko ir perprojektavo stoties pastatų išorės meninę išraišką Lenkijos karalystės generalinis statybininkas, architektas, Varšuvos universiteto architektūros profesorius Vaclovas Ričelis. Jis buvo vyriausias pašto stočių statybos architektas Vilniaus gubernijoje. Pašto pastatai klasicistinių meninių formų, darnių proporcijų, vienaaukščiai, šlaitiniais skardos stogais su nedideliais rūsiais. Čia buvo poilsio kambariai laukiantiems karietų ir pravažiuojantiems keleiviams, abiejuose pastato galuose buvo pastatyti fligeliai - sandėliams, arklidėms ir karietoms, vėliau pastatyta ir pirtis. Tvarte laikyta iki 48 arklių. Ratinėje puikavosi transporto priemonės - karietos, diližanai, furgonai, tarantasai. Stoties administraciniame pastate buvo įrengtas laikrodis, pagamintas Jelgavos laikrodininko J. Velckės dirbtuvėse. Utenos pašto stotis priimta naudojimui 1836 metų pavasarį (rangovas - dvarininkas A. Kozėla su kompanijonais Vilčinskiu ir Berkum Segaliu). Tais pačiais metais per kelio Sankt Peterburgas - Varšuva atidarymą caras Nikolajus I su sūnumi Aleksandru išmėgino naująjį kelią, buvo užsukęs į Utenos pašto stotį. 1843 metais Utenos pašte aklius keitė garsus prancūzų rašytojas Onore de Balzakas, lankydamas Sankt Peterburge lenkų aristokratę Eveliną Rževska - Hanską, kurią 1850 metais vedė. 1858 metų rudenį iš Utenos pašto stoties į Peterburgą diližanu išvyko Antanas Baranauskas. 1893 metų spalio 15 dieną pro Uteną į Italiją važiavo rusų dailininkas Ilja Repinas. Iki šiol be didesnių pakeitimų išlikęs Utenos pašto stoties rūsys. Storos patalpų sienos akmeninės, lubų skliautai raudonų plytų, dvi didesnės patalpos tinkuotos ir kalkėm išbalintos su siaurais langeliais palubėse. Pastačius naujuosius pašto rūmus, 1992 metais šiame pastate įsikūrė Dailės mokykla, o rūsyje įrengta dailės galerija.

Valdydami Utenos dvarą Strutinskiai įsiskolino. Kauno gubernijos valdyba 1847 metais paskyrė komisiją. Ji rado, kad 1851 metų sausio 1 dieną Jeronimo Strutinskio neabejotinos skolos sudarė 145830 sidabro rublių, o procentai 9829 rublius ir valstybės neišrinkti mokesčiai 7950 rublių 2¾ kapeikų.

1864 - 1914 metais Utena buvo valsčiaus centru. 1868 metais Utenos miestelis priklausė Aleksandrui ir Juozapui Balcevičiams. Miestelio gyventojai, pagal sutartis už sklypus, jiems mokėjo nuo 40 kapeikų iki 3 rublių. Iš viso kasmet Balcevičiai gaudavo pajamų 706 rublius 50 kapeikų. Patys miestiečiai per 5 ar 6 metus turėjo pajamų nuo 3532 rublių 50 kapeikų iki 4239 sidabro rublių. Rusinimo politika neaplenkė ir Utenos - mokyklose ir valdžios įstaigose (Utena buvo Vilkmergės apskrities valsčiaus centras) buvo kalbama tik rusiškai, 1870 metais rusas Biriukovas prie plento pastatė medinę cerkvę, tačiau didesnio uteniškių dėmesio ji nesusilaukė. 1879 metais gegužės 31 dieną Dievo Kūno šventės dieną, Uteną ištiko didelis gaisras, kurio metu liepsnose pražuvo visas miestelis. Sudegė ir gražioji bažnyčia. Uteniškius ištiko baisi nelaimė - jie liko be pastogės, be duonos, tik ant griuvėsių ir pelenų.

1882 - 1884 metais pastatyta nauja mūrinė bažnyčia. Bažnyčios projektas architekto Lukševičiaus, stilius ekelektinis: romaniško ir bizantiško mišinys. 1899 metais pro Uteną buvo nutiestas siaurasis Panevėžio - Švenčionėlių geležinkelis, pastatyta geležinkelio stotis. 1903 metais Utenoje jau buvo 4865 gyventojai, nors pats miestas menkutis, namai statomi be plano ir tvarkos, gatvės ir skersgatviai kreivi, šaligatvių visiškai nebuvo. 1905 metais Utenoje buvo įkurtas „Saulės" draugijos skyrius, įsteigta lietuviška mokykla. 1908 - 1913 metais vikaras Jonas Švagždys steigė draugijas, būrelius, pastatė parapijos namus. 1909 metų rudenį dvarininko Balsevičiaus dovanotame sklype buvo pastatyta ir atidaryta tiems laikams didelė ir moderni Utenos ligoninė. Jos statybos iniciatorius buvo čia ilgesnį laiką dirbęs gydytojas Antanas Vodopalas. 1911 metais pradėjo veikti muilo fabrikas, o 1914 metais - malūnas. 1915 - 1950 metais Utena buvo apskrities centras. 1918 metais buvusiuose Balcevičiaus dvaro rūmuose įkurta „Saulės" gimnazija, kuri 1929 metais suvalstybinta, 1931 metais suremontuota pristatant antrąjį aukštą. 1924 metų pabaigoje Utenai suteiktos miesto (savivaldos) teisės, miestui priskirta 118 ha žemės arba 216 sklypų (prieš tai buvo tik 80 ha), tad 1933 metais miestas jau valdė 198 ha žemės, buvo 490 sklypų činšo teisėmis ir 20 nuosavų. Tais metais savivaldybė iš pono Balcevičiaus už 3500 litų nupirko du 25 ha ploto ežerus Dauniškį ir Vyžuonaitį. 1923 metais įsteigta pieninė. 1933 metais mieste buvo 40 gatvių, kurių ilgis 25200 metrų, 1931 - 1932 metais buvo išasfaltuota 1,5 kilometro plento per Uteną. Buvo apie 7000 gyventojų, iš jų apie 55% žydų, 45% lietuvių.


Po Pirmojo pasaulinio karo buvo pastatyta daugiau kaip 400 namų, tad iš viso buvo apie 700 namų, iš kurių 42 mūriniai, be to, turgavietėje buvo 34 mūrinės krautuvės. Veikė 3 malūnai, lentpjūvė, odų dirbtuvė, limonado įmonė, spaustuvė, elektrinė ir kitos gamyklėlės. 1921 ir 1925 metais sudarant Utenos išplanavimo projektus miestą plėsti buvo numatyta šiaurinėje Daugpilis - Kaunas plento pusėje. Intensyviai įsisavinant statybai skirtas teritorijas, plentas netrukus buvo iš abiejų pusių užstatytas ir tapo pagrindine miesto gatve. Plentas, tapęs gatve, pakeitė anksčiau susidariusią planinę struktūrą (buvo ryškus radialinio plano miestelis). Miestas ėmė plėstis 1924 metais jam suteikus miesto teises. 1939 metais miestas užėmė apie 200 ha plotą, o aplinkui buvo kaimai. Tuomet gyveno apie apie 7 tūkstančius gyventojų. Miesto gatvės buvo negrįstos. 1939 metais buvo apie 30 kilometrų gatvių. Dauguma jos grįstos, turėjo šaligatvius. 1928 metais mieste pasodintas sodas. Dauniškio ežere įrengtos maudyklės. Miesto merai: 1924 - 1927 metais Jonas Dičius, 1927 - 1931 metais Žuratas, 1931 - 1940 metais Juozas Bertašius.

Antrojo pasaulinio karo metu Utenoje buvo sugriauta ir sudeginta daugiau pusės gyvenamųjų ir kitų pastatų. 1941 metais vokiečių okupantai iššaudė daugiau kaip 4 tūkstančius gyventojų. Tik po 20 metų Utena pasiekė prieškarinį gyventojų lygį.

Plečiant Lietuvos pramonę, 1964 metais nutarta Uteną paversti regiono centru. Didžiausios statybos prasideda septintajame - devintajame dešimtmetyje. 1967 metų gale pirmąją produkciją pagamina Utenos trikotažo fabrikas, o prie staklių ir kitų įrengimų stoja apie pustrečio tūkstančio darbininkų. Prie pat Utenos, Klovinių kaimo daubose, gyventojų poilsiui ir pramonei 1974 metais įrengiamas 106 ha ploto vandens tvenkinys, vietomis siekiantis net 12 metrų gylį. Tais pačiais 1974 metais nutiestas ir platusis geležinkelis. 1976 metais iškyla mėsos, po metų - alaus, o 1981 metais - pieno kombinatas. Įkurtos mechaninio remonto, metalo konstrukcijų ir nestandartinių įrengimų, gelžbetonio konstrukcijų gamyklos. Per 20 metų Utena virsta pramonės miestu. Su pramone išauga nauji gyvenamieji mikrorajonai - Vyturių, Dauniškio, Aukštakalnio, Krašuonos, individualių namų Ąžuolijos mikrorajonas. Subyrėjus Tarybų Sąjungai, dalis Utenos įmonių rytuose prarado ir pigią žaliavą, ir rinką, tad buvo priverstos keisti gamybos pobūdį, taikytis prie naujos rinkos.

Daug poilsiautojų privilioja anksčiau minėtas Klovinių tvenkinys. Iš keliolikos metrų aukščio kriokdamas, putodamas vanduo krinta žemyn, purslais taškydamas smalsuolius. Čia pat Vestuvių kalnelis. 1987 metais suvažiavę respublikos ir vietiniai tautodailininkai ąžuolo stogastulpiais ir skulptūromis pavaizdavo senąsias lietuvių vestuves. Valdžia jautė, kad civilinės metrikacijos skyriaus iškilmės nedaro įspūdžio, lyg kažko trūksta. Buvo tikimasi vestuvių pulko apeigas paįvairinti išvykomis į Vestuvių kalną. Sėslesni ar neturintys transporto bei noro kur toliau važiuoti šiltomis vasaros dienomis apgula abu miesto ežeriukus. Mėgstantys pašokinėti iš bokštelio renkasi Vyžuonėlį, kiti teškenasi, voliojasi pakrantės smėlyje ar kitaip pramogauja.

1996 metų rugsėjo 26 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento Algirdo Brazausko dekretu patvirtintas Utenos miesto herbas. Utena istorinio herbo neturėjo. Dailininkų A. Jonušaitės ir A. Šaltenio sukurtą, o R. Miknevičiaus rekonstruotą herbo etaloną Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1996 metų rugsėjo 19 dieną. Pasaga su žiežirba daugelyje tautų laikoma laimę teikiančiu, nuo nelaimių saugančiu daiktu, siejamu su teigiamais žirgo simbolikos aspektais, simbolizuoja garbingą Utenos krašto praeitį, veržlią dabartį ir ateitį.

Habil. dr. Algirdas Baliulis. Papildė: Gediminas Isokas. Šaltinis: Utenos krašto enciklopedija.

Įrašai