Mūsų Lietuva. Utena - 3 puslapis

Iki I-jo pasaulinio karo Utena buvo valsčiaus centras ir priklausė Ukmergės apskričiai.

Tautinis lietuvių atgimimas Utenoje ir apylinkėse prasidėjo kiek anksčiau, kaip kitose apylinkės vietovėse. Jau prieš spaudos draudimą čia buvo nemaža raštingų žmonių. Pradėjus rusams drausti spaudą, atsirado draudžiamųjų raštų, kuriuos iš Prūsų atgabendavo vietiniai ar kitur kilę knygnešiai. Nemažą darbą uteniškių švietimo bei kultūrinimo srityje yra atlikę trys klebonai: prelatas Otonas Praniauskas (Proniewskis), kunigas Adomas Vyšniauskas ir kunigas Pranciškus Turauskas. Kaip ryškesnis spaudos platintojas minėtinas Petras Zyzas (nebylys ir amputuotom kojom).

Prelatas Praniauskas buvo gimęs 1817 ar 1823 metais Padubysyje. Utenoje jis išbuvo daugiau kaip 10 metų (1858 - 1869). Tai buvo žemaičių bajoras, magistro laipsniu baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, vyskupo Valančiaus sekretorius. Rašė eilėraščius daugiausia lenkiškai. 1855 metais Vilniuje išleido "Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu" ir kitus raštus. Paliko vertimų iš lenkų kalbos. Nors buvo bajoras, užstojo skriaudžiamus uteniškius baudžiauninkus, nemėgo dvarininkų ir nevengė pasakyti jiems tiesos žodį. Vykdydamas vyskupo M. Valančiaus įsakymą skelbti Dievo Žodį žmonėms jų gimtąja kalba, įvedė Utenos bažnyčioje lietuviškus pamokslus ir giedojimus. Jo laikais Utenoje įsteigtas gausus Blaivybės draugijos skyrius. Draugija savo veiklą išplėtė taip smarkiai, kad miestelio ir apylinkės smuklės veikiai ištuštėjo. Su klebonu Praniausku glaudžiai rišasi ir mūsų poeto Antano Baranausko, tada dar klieriko, buvojimai Utenoje. Studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijoje 1858 - 1862 metais, jis iš savo tėviškės Anykščių būdavo brolio Jono atvežamas į Uteną, kur turėjo rūpintis, kaip patekti j pašto keleivinį vežimą. 0 tai nebūdavo lengva, nes šia susisiekimo priemone pirmoje eilėje naudodavosi rusai; lietuviui, ir dar baudžiauninko vaikui, nebuvo lengva į ją patekti. Tad Baranauskui dažnai tekdavo laukti eilės, ir jis sustodavo pas Utenos kleboną kunigą O. Praniauską. Ne viename savo kelionių aprašyme poetas mini Utenos vardą; taip pat Utenai yra paskyręs ir ilgesnį eilėraštį:

Su Utena siejama ir Antano Baranausko pažintis su Karolina Praniauskaite (1830 - 1859), pirmąja moterimi, pasireiškusia mūsų literatūroje. Baranausko brolio dukters sūnus rašytojas A. Vienuolis - Žukauskas netgi teigia, kad tarp Baranausko ir Karolinos buvo užsimezgęs meilės ryšys, kunigo Praniausko "laiku" sutrukdytas.

Apie kunigą Praniauską uteniškiai pasakoja ir juokingų atsitikimų. Dažniausiai jie siejami su jo nenoru pataikauti dvarininkams. Jo laikais vienoje Utenos smuklėje, "po žydo stalu" mirė dvarponis Koscialkovskis, buvęs didžturtis, bet išeikvojęs - pragėręs turtus. Vis dėlto dvarponio giminės pareikalavę kleboną "tinkamai" pagerbti mirusįjį. Tą pačią dieną Utenos špitolėje mirusi viena Utenos elgeta. Giminėms bei dvarponiams reikalaujant, kunigas Praniauskas iškilmingai pašarvojęs Koscialkovskį, iškeldamas jo palaikus ant aukšto katafalko, tačiau žemai, ant grindų prie katafalko, padėjęs elgetos karstą. Kai į laidotuves suvažiavusi visa Utenos "ponija", apylinkės kunigai bei dvarponiai, atėję daugybė valstiečių, klebonas pasakęs pamokslą apie Lozorių ir turtuolį, pabrėždamas, kad ne turtai ir kilmė iškelia žmogų, bet jo teisingumas, dora, geri darbai. Pamokslas skaudžiai palietęs gerokai sugedusius dvarininkus ir šie nebuvę klebonui dėkingi. 1859 metais kunigas Praniauskas apleido Uteną, buvo paskirtas dvasinės akademijos Petrapilyje nariu ir išbuvo tenai iki mirties. Gyvendamas Utenoje ir Petrapilyje, uoliai rinko lietuviškas knygas.

1858 - 1896 metais Utenoje gyveno ir dirbo kitas žymus to meto kultūrininkas kunigas Adomas Vyšniauskas. Šis taurus dvasininkas dar rūpestingiau stengėsi rauti lenkiškumo liekanas, gyvino lietuviškąją veiklą, steigė bažnytines draugijas.

Po jo Utena susilaukė dar vieno stambaus lietuvybės ramsčio - kunigo Pranciškaus Turausko. Pastatyti erdvūs parapijos rūmai su didžiule sale vakarams bei susirinkimams. 1907 metais balandžio 15 dieną įkurtas švietimo draugijos "Saulės" skyrius, bene pirmasis Lietuvoje, išvaręs plačią vagą. Įsteigta lietuviška pradžios mokykla, o 1909 metais ir keturklasė, pradžioje su 40 mokinių. Ši mokykla išsilaikė ir I pasaulinio karo metu, o po karo greit išaugo į pilną gimnaziją su tos pačios "Saulės" vedamais mokytojų kursais. Abidvi mokslo įstaigos paruošė daug šviesių žmonių, mokytojų. Čia daug dirbo kunigas Vladas Butvila, Pranas Gineitis ir kiti. Utenos "Saulės" gimnazija baigė savo dienas 1929 metų lapkričio mėnesį, kai sustreikavę mokiniai paliko klases; jie ir jų tėvai prašė gimnaziją suvalstybinti. Švietimo ministerijos patvarkymu 1929 metų lapkričio 16 dieną "Saulės" gimnazija buvo uždaryta; jos vietoje, tuose pačiuose buvusiuose Utenos dvaro rūmuose, įkurta Utenos valstybinė gimnazija, kurią nepriklausomybės metais lankė apie 400 mokinių.

1908 - 1913 metais Utenoje gyveno ir dirbo parapijos vikaru kunigas Jonas Švagždys, reiškęsis kaip pažangus kunigas. Jis stengėsi pravesti kultūrines bei socialines reformas, organizavo jaunimą, steigė draugijas, kultūrinius būrelius, ruošė vakarus, paskaitas. Užmezgęs glaudesnius ryšius su Kauno gubernatorium P. Veriovkinu, Vyžuonėlių dvaro savininku, pastatė parapijos (liaudies) namus, įruošė didelę salę, kurioje buvo ruošiami vaidinimai, koncertai paskaitos; Utenos dviklasinėje ir mergaičių mokyklose lietuviškai dėstė tikybą.

1908 metais Utenoje suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Nuo to laiko vakarai ruošiami jau dažnai. Suorganizuotas gražus lietuviškas choras, vedamas vargonininko Banio. Dar prieš I pasaulinį karą Juzefa Kemėšytė - Nasvytienė, savo brolio kunigo Felikso Kemėšio remiama, įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną. Draudžiamoji, vėliau legali lietuviška spauda buvo uoliai skaitoma.