Mūsų Lietuva. Utena - 4 puslapis

1905 metų revoliucinis sąjūdis palietė ir Uteną. 1905 metų lapkričio 20 dieną čia įvyko miesto gyventojų ir apylinkės ūkininkų mitingas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1000 asmenų. Kalbėtojai agitavo žmones sukilti prieš rusų valdžią, minia dainavo revoliucines dainas, demonstravo. Lapkričio 25 dieną sušauktame mitinge, kuriame taip pat dalyvavo apie 1000 dalyvių, gyventojai išrinko naują viršaitį. Vėliau revoliucinis judėjimas buvo rusų užgniaužtas.

Pirmasis pasaulinis karas gerokai palietė Uteną. Čia vyko smarkūs rusų - vokiečių mūšiai. Jiems pasibaigus, vokiečiai surinko savuosius žuvusius karius ir kritusius rusus. Jie paplentėje įruošė dailias karių kapines, aptvėrė mūrine tvora, apsodino eglėmis. Visiems žuvusiems kariams pastatyti dailūs paminklėliai ir kapinės būdavo gerai prižiūrimos. Ši vieta - viena iš gražiausių Utenos kampelių.

Karo metu Utenos miestas sumenkėjo. Gyventojai buvo varginami prievolėmis bei rekvizicijomis. Vis dėlto lietuviška veikla buvo stipri.

Iš bolševikų suvargusią Uteną išvadavo 1919 metų birželio 2 dieną Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko (vėliau generolo) Kazio Ladigos (1893 - 1941).

Nepriklausomybės pradžioje prie Utenos vyko smarkios lietuvių kautynės su Lietuvą varginančiais bolševikų daliniais. (Lietuviams talkininkavo ir kiek vokiečių karių). 1918 metais bolševikai buvo įsteigę savo "sovietinę valdžią", revoliucinį komitetą (revkomą) su rekvizicijų punktais. Komitetas perėmė ir "Saulės" progimnaziją, jos direktoriumi Pr. Gineičio vietoje paskirdami Vincą Augulį (anksčiau buvusį mokytoją, vėliau Kauno Apygardos teismo narį). Buvo pakviesta naujų mokytojų; jų tarpe ir Kovaitė. Ji mokiniams pasirodė įtartina. Pasklido gandas, kad esanti tikra bolševike. Ji į pamokas ateidavo apsirengusi raudona bliuze. Buvo paskelbta, kad malda didžiojoje salėje nebus kalbama. Tikyba iš pamokų tvarkaraščio buvo išbraukta, gimnazijos kapelionas kunigas Vl. Butvila dingo. Mokiniai nutarė streikuoti, ir gimnazija buvo uždaryta. Netrukus dingo ir pats revoliucinio komiteto pirmininkas Baltrūnas (vėliau artilerijos kapitonas Lietuvos kariuomenėje) ir švietimo komisaras Juozas Petrėnas (vėliau rašytojas, žurnalistas, dabar "Tėvynės" redakcijos narys Brooklyne). Vėliau paaiškėjo, kad tie "revoliucionieriai" vieną naktį nėrė iš revoliucinio komiteto per frontą tiesiai į Kauną ir stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Klebonas kunigas Pr. Turauskas slapstėsi pas ūkininkus kaime. Besislapstydamas kažkur balose peršalo, susirgo ir mirė prieš pat bolševikų išvijimą iš Utenos. Taip baigė savo dienas uolusis uteniškių kultūrintojas, nepriklausomybės skelbėjas, pirmosios Vilniaus konferencijos prezidiumo narys.

Išmušus bolševikus, Utena virto apskrities centru; tai įgalino miestą augti, plėstis, gražėti. Dvarininkams pabėgus į Lenkiją, buvusio dvaro rūmuose įkurdinta gimnazija, įsteigti mokytojų kursai, atidarytos dvi lietuvių ir viena žydų pradžios mokyklos, žydų vidurinė mokykla; ir Utenos apylinkės kaimuose įsteigta visa eilė mokyklų. Buvusio dvaro žemė buvo išdalinta mažažemiams, buvusiems kumečiams, savanoriams - kūrėjams; ir miesto reikalams paskirtas nemažas žemės plotas. Utena ėmė statytis ir kitoje plento pusėje, plėstis į visas puses. Atokiau buvusi siaurojo geležinkelio stotis susijungė su miestu. Nepriklausomybės metais pastatyta per 500 naujų namų, ištiesintos ir išgrįstos gatvės, sutvarkytos turgavietės, ištiesti šaligatviai, išasfaltuotas plentas, užsodintas miesto sodelis, specialiai šiam reikalui išlyginus upės vagą ir pastačius tiltą, įruoštas gatvių apšvietimas. Miesto savivaldybė nupirko ir abudu prie Utenos esančius ežerėlius, projektuojama juose įruošti maudykles. 1928 metais pastatyti arešto namai. 1927 metais iškilo sumanymas pastatyti Lietuvos laisvės paminklą. Nuspręsta, kad geriausias paminklas bus šaulių kultūros namai su sale, balkonu, erdvia scena, posceniu orkestrui ir kita. 1933 metais birželio 15 dieną namai buvo baigti statyti ir iškilmingai atidaryti. Juose buvo 30 įvairių patalpų. Išdygo didžiulė garinė pieninė, išaugo puikūs Lietuvos banko, pradžios mokyklos rūmai, Įsteigta biblioteka su skaitykla, spaustuvėlė, 1927 metais įkurta Kaušylos mechaninė dirbtuvė, gaminusi vandens malūnams turbinas, žemės ūkio mašinas. Dar 1893 metais Utenoje buvo įkurta R. Bremerio gazuotų vandenų dirbtuvė, kuri išplėtė savo veiklą, gaminusi 9 įvairių gėrimų rūšis. Įsikūrė stambi vartotojų bendrovė su daugeliu skyrių Utenoje ir apylinkės miesteliuose, žemės ūkio draugija, dvi smulkaus kredito draugijos. Aktyviai veikė "Maisto" galvijų supirkimo punktas, du malūnai, elektrinė, pora vaistinių, apskrities ligoninė, sveikatos punktas, galvijų skerdykla, V. Tamošiūnaitės - Čebilienės mezgimo dirbtuvė, keliasdešimt krautuvių, kioskų, nemaža amato dirbtuvėlių. Utenoje susispietė ir apskrities administracinės įstaigos. 1923 metais mieste buvo 381 gyvenamasis namas su 4890 gyventojų, 1939 metais - 6276 gyventojai. Utena turėjo antraeilio miesto teises ir geras perspektyvas kilti ekonomiškai ir kultūriškai.

1940 metų bolševikų okupacija skaudžiai palietė Uteną ir uteniškius: jos metu suimta, kalinta, deportuota daug žmonių. 1941 metų birželio mėnesį miestas buvo gerokai apgriautas, sudeginta visa eilė namų. Uteną užėmę vokiečių naciai Rašės miškelyje suruošė masines Utenos ir apylinkės miestelių žydų žudynes. Matydamos nacių žiaurumą uteniškės moterys ėjo pas vokiečių komendantą, prašydamos leisti joms paimti ir auginti 2000 žydų vaikų. Tuo reikalu buvo įteiktas ir prašymas, pasirašytas kelių šimtų uteniškių, tačiau žydų žudynėms vadovavęs iš Vokietijos atvykęs Gisas pagrasino žydų likimu ir prašytojoms; kai kuriuos pasirašiusius ilgai tardė ir vertė registruotis Gestapo įstaigoje.

Baigiantis karui, uteniškiai, nenorėdami paklusti okupantams, dar kurį laiką gynėsi ir su jais kovojo; gyvai reiškėsi lietuviškas pogrindis ir partizanai, kurių daug žuvo nelygioje kovoję. Karžygių lavonai, okupantų pamesti paniekai, kelias dienas gulėjo miesto aikštėje. Keli jų buvo palaidoti prie Dauniškio kalniuko, kur nuo senų laikų buvo kapeliai.

Karo metu sugriauta bei sunaikinta apie 65% viso miesto. Po to sekė naujos deportacijos, žudymai.

1962 metais Utenoje buvo trys vidurinės mokyklos, felčerių mokykla, ligoninė, kuriai pristatytas antras aukštas, psichiatrinė ligoninė (įruošta buvusio kalėjimo patalpose), vaikų namai su 100 vaikų, plytinė, elektros stotis, malūnas, elektrinių krosnelių fabrikas, siuvimo fabriko "Lelijos" skyrius, pieninė, rajoninės įstaigos, rajoninio laikraštėlio redakcija ir spaustuvėlė, keletas kitų smulkių maisto ir lengvosios pramonės įmonėlių. Utenos miestas buvo iš dalies atstatytas, nors kai kurių buvusių pastatų vietoje tebebuvo apdegę krūmai, vaismedžiai, pamatai. Kiek plačiau statyba nusitęsė Užpalių gatve, kur Utena pasiekė Rašės kaimelį ir su juo susijungė. Miesto centre, kur buvo sena turgavietė, nugriovus viduryje buvusias žydų krautuves, pastatyti keli gyvenamieji namai su 4 - 6 buteliais, įruoštas skveras, gėlynai, pasodinta medžių. 1959 metais mieste buvo 7158 gyventojai - 3232 vyrai ir 3926 moterys. Buvusiuose šaulių namuose įruošti kultūros namai, biblioteka; buvo sporto aikštė, kinas ir kita.

Utenos mieste galima daug ką įdomaus pamatyti. Daugiausia žavi už miesto esantieji Utenio (Norkūnų) piliakalniai, senkapiai; tai senoji Utena. Gražus Utenos dvaro parkas su retais medžiais, buvusio dvaro rūmai, abudu ežerėliai, upės. Įdomios senos Romos katalikų kapinės, esančios prie pat bažnyčios; čia yra daug senų retų kryžių, gražių paminklų. Kapinėse yra kapas ir pirmosios lietuvės moters poetės Karolinos Praniauskaitės (1830 - 1859), rašiusios eilėraščius lenkiškai ir lietuviškai, vertusios į lietuvių kalbą I. Kraševskio "Vitolio raudą" ir "Žalčio motę". Įdomi Utenos barokinio stiliaus bažnyčia, gražūs mokyklų pastatai. Prie plento yra mažos, bet dailios ir gražiai sutvarkytos I-jo pasaulinio karo vokiečių karių kapinaitės (po II-jo pasaulinio karo paminklai nugriauti, kapinės su žeme sulygintos). Dėmesio vertas ir Utenos kraštotyros muziejus, įruoštas Utenos pradžios mokyklų inspektoriaus archeologo Antano Namiko. Muziejuje gausu D.L.K. monetų, senų dokumentų. Karo metu daugumą eksponatų rusai sunaikino ar išmėtė. Po karo vietos lietuviai Utenos muziejų vėl atkūrė. Utenoje įkurtos ir bolševikų karių kapinės, kuriose pastatytas raudonarmiečio paminklas.

Informacijos šaltinis: tekstas ir nuotraukos iš knygos "Mūsų Lietuva". Kūrėjas: Bronius Kviklys. Leidėjas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964 - 1968 metai, Bostonas. Kalba netaisyta.