( Balsų 3 )
Sudiev Anykščiams, sudiev Utenai,
Sudiev Lietuvos kalnams!..
Vyskupas A. Baranauskas

Utenos miestas išsistatęs prie Utenio ir Dauniškio ežerėlių ir trijų upelių: Utenaitės (Utenėlės), Viešos ir Krašuonos, abiejose plento, einančio iš Kauno į Daugpilį, pusėse, 104 kilometrai į šiaurę nuo Vilniaus. Visi trys upeliai Utenos apylinkėse susilieja į vieną ir gauna Vyžuonos vardą; ji teka pro Vyžuonų miestelį ir už Vyžuonų įteka į Šventąją.

Utenos vardas siejamas su Utenio ežero, Utenaitės upelio ir kunigaikščio Utenio vardais. Senuose kryžiuočių raštuose Utena vadinama Uten, Utten, Vitena ir kitais vardais.

Pagal užrašytus padavimus Utena galėjo būti įkurta XII-XIII amžiuje. Jeigu taip, Utena būtų vienas seniausių Lietuvos miestų - apie 800 metų. Vis dėlto Utenos pilies ir miesto pradžią reikia rišti su Lietuvos vienijimosi pradžia, su Mindaugos laikais. Senose kronikose ir istoriniuose aktuose Utena minima dar prieš kunigaikštį Liutaverą. Labai galimas dalykas, kad Utena galėjo atsirasti tarp 1226 ir 1236 metų, nors pirmosios sodybos piliakalnio papėdėje jau siekia I-II amžių po Kristaus. Kai kuriuose senuose mūsų istorijos šaltiniuose užtinkamas ir XIII amžiaus sritinio kunigaikščio Utenio vardas. Šis kunigaikštis sėkmingai kariavęs su Padauguvyje atsiradusiais kalavijuočiais, tačiau vėliau patekęs į jų nelaisvę ir buvęs nužudytas ar pats nusižudęs (apie 1227 metus). Vieną padavimą apie šį kunigaikštį ir Utenos pilies įkūrimą randame vyskupas M. Valančiaus "Antano tretininko pasakojimuose". Pagal jį Utenis buvęs Ariogalos kunigaikščio Liūtaverio sūnus, pakeltas į didžiuosius Lietuvos kunigaikščius. Uteniui bepilant pilies kalną, vienas vaikinas nukritęs nuo viršūnės, nusilaužęs sprandą ir miręs. Senovės lietuvių tikybos dvasininkas išaiškinęs, kad šis įvykis nelemiąs blogai: dievai parodę, kad kiekvienas priešas, geidžiąs tą pilį išgriauti, nusilaušiąs sprandą.

Senoji Utena nebuvo įkurta toje vietoje, kur dabar yra: ji buvusi 5-6 kilometrai atokiau nuo dabartinės jos vietos, prie į Molėtus einančio vieškelio, maždaug ties dabartiniu Norkūnų kaimu, kurio laukuose ir iki šiandien tebėra išlikę du nemaži piliakalniai, juosiami Utenaitės upelio. Pilis buvusi medinė, tad ir ryškesnių liekanų, išskyrus kiek akmenų, neišlikę.

Istoriškai pirmoji tikra žinia apie Uteną siekia 1261 metus, kai karalius Mindaugas, perleisdamas kalavijuočiams kai kurias lietuvių žemes už jam suteiktą pagalbą, įrašė ir Utenos (Utten) vardą. Kai kurie istorikai šį Mindaugo dokumentą laiko ordino falsifikatu, vis dėlto, abejotina, ar Ordinas kad ir falsifikuotame dokumente, būtų galėjęs įrašyti nebūtą vardą. Istorikas M. Balinskis, pasiremdamas kronikomis, pažymi, kad 1281 metais Utenos pilį valdęs kunigaikštis Daumantas, Narimanto brolis. Kai mirusi Daumanto žmona, Narimantas į jos laidotuves pasiuntęs savo žmoną. Daumantui ji patikusi, ją įsimylėjęs, sumanęs vesti brolienę ir prievarta ją pasilikęs savo pilyje. Dėl to net kilęs broliškas karas; Narimantas su savo kariuomene apsupęs Utenos pilį, puolimo neišlaikęs Daumantas pabėgęs į Pskovą; Narimantui pavykę užimti Uteną ir atgauti žmoną. Ar ištikrųjų taip buvo, sunku spręsti, tačiau žinoma, kad Daumantas, bijodamas Vaišvilko keršto dėl jo tėvo Mindaugo nužudymo, su apie 300 šalininkų 1263 metais pabėgęs iš Lietuvos į Pskovą. (Bent taip rašo viena sena rusų kronika). Daumantas ir buvęs paskutinis Utenos kunigaikštis, Mindaugo amžininkas, jo svainis, vedęs Mindaugo žmonos Mortos seserį, pabėgęs Rusijon ir tapęs Pskovo (Pleskavos) kunigaikščiu. Ten jis pasikrikštijęs Timotiejaus vardu ir stačiatikių pripažintas šventuoju, o jo išmūryta aplink Pskovą mūrinė siena iki mūsų laikų buvo vadinama Daumanto siena (Dovmontova stena).

Thumbnail image

Utenos pilį mini ir kalavijuočių metraščiai. Hermanas Vartbergietis pažymi, kad 1373 metais į Lietuvą įsiveržęs Livonijos magistras Wilhelmas de Wiemersheimas nusiaubęs Tauragnų... ir Utenos (Vittena) žemes. Kitoje vietoje pažymima, kad 1375 metais, Šv. Agotos dieną, vėl buvusi užpulta Lietuva, nuniokotos Tauragnų, Utenos (Utten), Balninkų, Noliškio, Šešuolių, Videniškių apylinkės, buvę pasiekti Dubingiai. Kalavijuočiai vietoves naikinę 10 dienų ir išsivedę apie 600 abiejų lyčių belaisvių. Kronikininkas dar prideda, kad šaltis buvęs labai didelis ir žiema kieta.

Nuo 1433 metų sausio 30 dienos iki 1444 metų vasario 9 dienos Utena, drauge su Užpaliais ir kitomis sritimis, buvo Livonijos ordino labai nuniokota. 1433 metų rugpiūčio mėnesį pro Uteną Ukmergės link vėl žygiavo Livonijos ordino kariuomenė.

Thumbnail image

XIV amžiuje Utena tapo seniūnija (pilies). Tačiau kai pilys, išradus šaunamuosius ginklus ir vėliau sutriuškinus kryžuočius, nebeteko savo pirmykštės reikšmės, sunykusi ir Utenos pilis. Ilgainiui įsikūrė kita vietovė, taip pat Utena, tačiau jau kitoje (dabartinėje) vietoje, prie vis augančio Utenos dvaro. Senoji pilis prie Utenaitės sunykusi, jos pastatai neprižiūrimi sugriuvę ar sudegę; pilies kalnas virto Norkūnų piliakalniu. Išaugo Utenos dvaras ir valsčius bei seniūnija, priklausiusi prie didžiojo kunigaikščio stalo dvarų. 1499 metais didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos vietininku paskyrė kunigaikštį Mykolą Glinskį, kuris, greičiausiai, pakeitė prieš jį Uteną valdžiusį Liutaverą Chreptavičių. Vėliau Utenos valdytojai keitėsi.

Utenos miestas išaugo prie valdovinio dvaro. Iš 1551 metų lapkričio 27 dienos sidabrinės mokesčio sąrašų matyti, kad Utena jau buvo valdovo miestelis prie dvaro, atskiras nuo valsčiaus ir mokėjo 10 kapų grašių šio mokesčio. 1596 metų gruodžio 31 dienos Utenos dvaro inventorius ir truputį vėlyvesnis įrašas Ukmergės pilies knygose pateikia Utenos dvaro aprašymą. Dvaras tada buvęs nuskurdęs, trobesiai tušti. Tada Utena priklausė Joachimui Bielskiui; vėliau Ukmergės teismo antstolis Vaitiekus Oiženskis ją perdavė Andriui Cikauskiui ir jo žmonai Magdalenai.

1599 metais Utenai leisti turgai. Tai paskatino miesto augimą: pagyvėjusi prekyba, įsikūrę žydai, buvę pastatyta naujų namų. Iki karų su švedais Utena jau gerokai išaugo. Randama užuominų, kad miestas buvo gavęs ir magdeburgines teises, nors ir nepavyko atsekti kada ir kas jas suteikė (greičiausiai jos suteiktos 1791 - 1792 metais seimo nutarimu).

XVIII amžiaus pradžia Utenai nebuvo laiminga. Didžiojo Šiaurės karo metu ją skaudžiai nusiaubė ir sudegino švedai, po to čia siautėjo badas ir maras. Utena beveik visiškai dingusi nuo žemės paviršiaus. Ji teatsigavo tik XIX amžiaus viduryje.

Thumbnail image

Baudžiavos laikmetis uteniškiams buvęs gana sunkus. Utenos dvaras, seniau buvęs valdovinis, ilgainiui perėjo į privačias rankas. 1855 metais atiteko Pilsudskiui. Šis iš gautųjų su žeme 768 baudžiauninkų 322 perdavė savo giminaičiui Krauzui, kurio vardas žinomas ir mūsų laikais. Krauzas įvedė labai sunkią baudžiavą: lažą turėjo eiti visi šeimos nariai neskaičiuodami dienų, prievolės dvarui buvo labai pakeltos, valstiečiai buvo mušami, kiti pavaryti nuo žemės. 1856 metų rudenį Utenos dvaro baudžiauninkai sukilo. Susirinkę slaptai pasižadėjo priešintis tol, kol nebus patenkinti jų teisėti reikalavimai. Uteniškiams vadovavo Katilius, Bizokas, Postelis, palaikę ryšius su raštingu Sadeikiu, rašiusiu jiems skundus. Suėmimai ir kankinimai nepalaužė maištininkų. Rusai, pataikaudami dvarininkui, atgabeno didesnį kariuomenės dalinį, išilgai Ukmergės - Zarasų plento išstatė sargybas, slapukus. Tik didžiulėmis pastangomis uteniškiams pasisekė nusikratyti Krauzu.


Po Krauzo Utenos dvarą 1892 metais nupirko plento statybos rangovas Balsevičius, kurio paskutinis įpėdinis buvo Aleksandras Balsevičius. Tada dvare buvo apie 3000 dešimtinių žemės (iš jų 674 dešimtinės miško). Balsevičiai atkūrė senąjį Utenos dvarą, įruošė gražų sodą - parką su daugybe veismedžių ir dekoratyvinių medžių, pastatė raudonų plytų dviaukštį mūrą su dailiomis baltomis kolonomis, išvedė kelius ir takus; dvaro rajone atsirado neblogų ūkio pastatų, o žemai, prie upės, didžiulis degtinės bravoras. Valstiečiai iki I pasaulinio karo mokėjo dvarui činšą; taip pat ir miestelėnai, nes visa Utena buvo ant dvaro žemės. Dvaro žemė buvo išdalinta tik nepriklausomybės metais.

1863 metais sukilimo metu, kovojant prieš rusų imperializmą, prie sukilėlių prisidėjo ir kiek uteniškių, tačiau sukilimas ne taip stipriai reiškėsi pačioje Utenoje, kiek kitose apskrities vietovėse. Nukentėjo kai kurie dvarininkai, ir klebonas kunigas A. Vyšniauskas.

Pirmoji Romos katalikų bažnyčia, pagal žmonių padavimus, buvusi prie Utenio (Norkūnų) piliakalnio, senosios lietuvių šventovės vietoje. Jos vietą ženklinę devyni šaltiniai. Norkūnų kaimo žmonės ir mūsų laikais rodydavo bažnyčios vietą, pamatus. Pagal padavimus Utenos miestas buvęs didelis, ir jame buvusios net kelios bažnyčios.

Visai tikra, kad 1416 metais didysis kunigaikštis Vytautas, ar kas kitas jo pavedamas, pastatė Utenoje pirmąją bažnyčią. Jos vietą dabar sunku atsekti. Nežinomos antrosios (gal būt, ir trečiosios) bažnyčios statybos datos.

1522 metais D.L.K. užrašė Utenos bažnyčiai dešimtinę iš Utenos ir Užpalių dvarų. 1796 metais Utenos bažnyčiai priklausė miestelio jurzdika, kurioje tada gyveno 8 daržininkai, 11 žydų; buvo keletas tuščių sklypų ir kitos žemės. Bažnyčiai dar priklausė du palivarkai: vienas jų Utenėlė su 7 valakais ir kitas Dusetų apylinkėse, su 13 valakų žemės.

Thumbnail image

1802 metais klebono kunigo Tado Milašiaus rūpesčiu ir iš dalies jo lėšomis pastatyta nauja medinė, bet labai reto ir įdomaus stiliaus, bažnyčia, kurios rekonstrukcinį piešinį mūsų laikais paruošė dailininkai Vyt. Bičiūnas ir Ant. Rūkštelė. Ji buvo 20 metrų ilgio ir tiek pat pločio, apačioje kryžiaus pavidalo, aukščiau - aštuonkampė, su koplyčiomis. Priešakį puošė keturi mediniai stulpai, ant kurių rėmėsi visa priešakinė bažnyčios dalis su bokšteliu ir varpeliu jame. Bažnyčios viduje, šalyse, buvo dvi koplyčios. Viduryje bažnyčios - iškilusi kopula, keturiais stulpais paremta. Vyskupui Aleksandrui Beresnevičiui ji taip patikusi, kad jis vėliau (bažnyčiai sudegus) užsispyręs raginęs naująją bažnyčią išmūryti lygiai tokio pat stiliaus, kaip senoji medinė.

1879 metais gegužės 31 dieną, Dievo Kūno šventės dieną, mišparų metu, bažnyčią ištiko gaisras, kurio metu sudegė bažnyčios ir klebonijos pastatai; supleškėjo ir visas Utenos miestelis, kuriame tada buvę 296 namai ir 982 gyventojai. Uteniškiai liko be pastogės, be duonos, tik ant griuvėsių ir pelenų.

Thumbnail image

Utena pamažu pradėjo atsistatyti. Ant kapinių buvusi pastatyta laikina medinė šėtra, kurioje buvusios laikomos pamaldos. Iš degėsiuose rastų plytų ir akmenų sulipdyta klebonija, o 1882 - 1884 metais pastatyta dabartinė mūrinė barokinio stiliaus bažnyčia. Jos iniciatorius ir statytojas buvo klebonas kunigas Adomas Vyšniauskas. Bažnyčia pastatyta graži ir didelė (34 X 32 metrų), kryžiaus formos, kiek primenanti senąją medinę bažnyčią. Jos statybai suorganizuota plytinė, per trejus metus pagaminusi apie 1.200.000 plytų, iš kurių į bažnyčios mūrą sukrauta 896.670. Bažnyčia dailiai papuošė Utenos miestą. Įdomūs bažnyčios įrengimai, papuošimai, dažniausiai nagingų vietos meistrų darbo. Čia ypač minėtinas įspūdingas, didžiulis žirandolis su 72 žvakėmis, pagamintas vietos šaltkalvio Ivanausko.

Utenos Romos katalikų bažnyčios varpinė yra skirtingo stiliaus ir kiek senesnė už bažnyčią. Ją pastatė kunigas Vyšniauskas 1865 metais. Jis buvo rusų įtartas palaikęs sukilėlius, suimtas ir nuvežtas į Ukmergės kalėjimą, kur išsėdėjo 1 metus ir 3 mėnesius. Grįžęs, matyt, dėkodamas Dievui už išgelbėjimą iš rusų nagų, išmūrijo varpinę, kurioje pakabino iš Valdajaus atgabentus du varpus.

1781 metais Utenos parapijai priklausė 4254 parapiečiai. Seniau parapijos ribos buvo plačios, vėliau nuo jos buvo atskirti kai kurie kaimai ir sukurtos kitos parapijos. 1936 metais Utenos parapijai dar priklausė 7964 parapiečiai. Nuo senų laikų Utena buvo dekanato centras. 1927 metais bažnyčios vidus iš pagrindų atnaujintas bei dekoruotas. Mūsų laikais prie Utenos parapijos kilimo, katalikiškų organizacijų veiklos daug prisidėjo dekanas kunigas Jonas Asminavičius. Prie bažnyčios bei parapijos salės buvo pastatytas religinis paminklas.

Nuo senų laikų Utenoje buvo mokykla. 1781 metais ją lankė 7, 1798 - 20 mokinių. Ji buvo atnaujinta vyskupo M. Valančiaus laikais. 1853 metais mokyklą lankė 24 mokiniai.

Utenos miestui iškilti daug padėjo susisiekimo linijos. Jau Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikais pro Uteną ėjo svarbus Kauno - Ukmergės - Zarasų - Daugpilio kelias. Carinės Rusijos laikais jis buvo paverstas geru plentu. Tuo būdu Utena buvo sujungta ne tik su Kaunu, bet ir su Daugpiliu bei Petrapiliu. 1899 metais pro Uteną pravestas siaurasis Panevėžio - Švenčionių geležinkelis, jungiąs Uteną su Panevėžiu, Anykščiais, Švenčionimis, o iš čia su Vilniumi ir kitais centrais. Pašto diližanus pakeitė traukinių vagonai. Kiekvieno ketvirtadienio turgai sutraukdavo daug žmonių, net iš tolimesnių apylinkių. 1903 metais Utenoje jau buvo 4865 gyventojai, tačiau pats miestas dar buvo menkutis: namai statomi be plano ir tvarkos, gatvės bei skersgatviai kreivi, šaligatvių visiškai nebuvo.

Carinės Rusijos laikais Uteną bandyta rusinti. Mokyklose dėstyta rusų kalba, įstaigose buvo galima susikalbėti tik rusiškai. 1870 metais rusas Birinkovas Utenoje, prie plento, pastatė medinę cerkvę, tačiau didesnio lankytojų skaičiaus, be rusų valdininkų, ji nesusilaukė.

1909 metų rudenį Utenoje buvo baigta statyti ir atidaryta anais laikais patogi ir didelė ligoninė. Statybos iniciatorius ir nuolatinis durų varstytojas įvairiose įstaigose buvo čia ilgesnį laiką dirbęs gydytojas Antanas Vadopalas. To meto generalgubernatorius Veriovkinas buvo palankus statybai ir išrūpino kiek lėšų iš gubernijos fondų. Utenos dvaro savininkas Balsevičius dovanojo ligoninės reikalams žemės sklypą. Tačiau didžiausias lėšų teikėjas buvo Utenos valsčiaus valdyba, tai yra patys valsčiaus ir miesto žmonės.

Thumbnail image

Nuotraukoje Utenos valsčiaus ligoninės atidarymo iškilmių svečiai 1909 metais prie naujai pastatytos ligoninės. Iš kairės į dešinę: klebonas Antanas Švatelis, geležinkelio stoties viršininkas lenkomanas Jurkevičius, Utenos žydų rabinas, Utenos pravoslavų šventikas; ant pakopos: generalgubernatorius P. Veriovkinas, prieš jį (su lazdele) ligoninės statybos iniciatorius gydytojas A. Vadopalas, jo užpakalyje statybą vykdęs inžinierius Sroka. Trijų nežinomų barzdylų tarpe turėtų būti Ukmergės ispravninkas, Ukmergės ziemskis; profiliu stovi Utenos vikaras kunigas Jonas Švagždys, už jo Zarasų ligoninės vedėjas daktaras D. Bukantas, su "katiloku" vaistininkas Lukoševičius, su žiemine kepure Utenos pristavas (be ko kita, dainavęs J. Banio vedamame lietuvių chore, tik scenoje slėpdavosi už choristų nugarų). Prie lango: mokytojas Markulis, stražninkas, žandaras, stražninkas Strazdas (iš A. Vadopalo archyvo).


Iki I-jo pasaulinio karo Utena buvo valsčiaus centras ir priklausė Ukmergės apskričiai.

Thumbnail image

Tautinis lietuvių atgimimas Utenoje ir apylinkėse prasidėjo kiek anksčiau, kaip kitose apylinkės vietovėse. Jau prieš spaudos draudimą čia buvo nemaža raštingų žmonių. Pradėjus rusams drausti spaudą, atsirado draudžiamųjų raštų, kuriuos iš Prūsų atgabendavo vietiniai ar kitur kilę knygnešiai. Nemažą darbą uteniškių švietimo bei kultūrinimo srityje yra atlikę trys klebonai: prelatas Otonas Praniauskas (Proniewskis), kunigas Adomas Vyšniauskas ir kunigas Pranciškus Turauskas. Kaip ryškesnis spaudos platintojas minėtinas Petras Zyzas (nebylys ir amputuotom kojom).

Thumbnail image

Prelatas Praniauskas buvo gimęs 1817 ar 1823 metais Padubysyje. Utenoje jis išbuvo daugiau kaip 10 metų (1858 - 1869). Tai buvo žemaičių bajoras, magistro laipsniu baigęs Petrapilio dvasinę akademiją, vyskupo Valančiaus sekretorius. Rašė eilėraščius daugiausia lenkiškai. 1855 metais Vilniuje išleido "Iszguldimas Ewangeliju Szwentu ant wisu Nedeldieniu" ir kitus raštus. Paliko vertimų iš lenkų kalbos. Nors buvo bajoras, užstojo skriaudžiamus uteniškius baudžiauninkus, nemėgo dvarininkų ir nevengė pasakyti jiems tiesos žodį. Vykdydamas vyskupo M. Valančiaus įsakymą skelbti Dievo Žodį žmonėms jų gimtąja kalba, įvedė Utenos bažnyčioje lietuviškus pamokslus ir giedojimus. Jo laikais Utenoje įsteigtas gausus Blaivybės draugijos skyrius. Draugija savo veiklą išplėtė taip smarkiai, kad miestelio ir apylinkės smuklės veikiai ištuštėjo. Su klebonu Praniausku glaudžiai rišasi ir mūsų poeto Antano Baranausko, tada dar klieriko, buvojimai Utenoje. Studijuodamas Petrapilio dvasinėje akademijoje 1858 - 1862 metais, jis iš savo tėviškės Anykščių būdavo brolio Jono atvežamas į Uteną, kur turėjo rūpintis, kaip patekti j pašto keleivinį vežimą. 0 tai nebūdavo lengva, nes šia susisiekimo priemone pirmoje eilėje naudodavosi rusai; lietuviui, ir dar baudžiauninko vaikui, nebuvo lengva į ją patekti. Tad Baranauskui dažnai tekdavo laukti eilės, ir jis sustodavo pas Utenos kleboną kunigą O. Praniauską. Ne viename savo kelionių aprašyme poetas mini Utenos vardą; taip pat Utenai yra paskyręs ir ilgesnį eilėraštį:

Dasgodau, kad norit iš gromatos mano
Išskaityt visą kelionę Antano.
   Utenon važiavom; man Jonas paliko -
   Seredoj iš ryto Anykščiuos parvyko.
Utenoj sėdėjau aš keturias dienas.
Diližonai ėjo tris kart per tas dienas;
   Visos trijos buvo ažujimtos vietos -
   Iš svetimos šalies grįžt pradėjo svietas.
Man ten gera buvo. Pailsėjau dykas.
Kaip sūnų mylėjo mane kanaunykas.
   Utenos bažnyčioj Panelė švenčiausia
   "Ko tau, sūnau, reikia?" - tartum klauste klausia.
Tartum sako: "šaukis, kai bus širdžiai sunku,
Šaukis Sūnaus mano - aš paduosiu runkū!"
   Ir visi taip meilūs, tartum širdį rodo,
   Dėlto buvo gera, dėlto nenus'bodo.
  
Subatoj prieš pietus paštas davė žinią,
Kad ir diližonų laukiant rytdieniniu,
   Galima pris’gauti, kai vėl nebus vietos:
   Iš svetimos šalies tebegrįžta svietas.
Utenoj taip laukiant galiųs ir supūti;
O čia, esą, laukia bobelė senutė.
   Peterburge esti - Utenon važiavo
   Sergančio anuko aplankyti savo.
O tas vyresnėlis kaip tiktai pagijo -
Išvyko; o boba grįžt bijo.
   Tai ko jūs sulauksit Utenoj sėdėję? -
   Važiuokit sau, esą, abudu sus’dėję!
Tokio patarimo kanauniks nepeikė.
Ką daryt - dumojau: važiuot, sakau, reikia...
Thumbnail image

Su Utena siejama ir Antano Baranausko pažintis su Karolina Praniauskaite (1830 - 1859), pirmąja moterimi, pasireiškusia mūsų literatūroje. Baranausko brolio dukters sūnus rašytojas A. Vienuolis - Žukauskas netgi teigia, kad tarp Baranausko ir Karolinos buvo užsimezgęs meilės ryšys, kunigo Praniausko "laiku" sutrukdytas.

Apie kunigą Praniauską uteniškiai pasakoja ir juokingų atsitikimų. Dažniausiai jie siejami su jo nenoru pataikauti dvarininkams. Jo laikais vienoje Utenos smuklėje, "po žydo stalu" mirė dvarponis Koscialkovskis, buvęs didžturtis, bet išeikvojęs - pragėręs turtus. Vis dėlto dvarponio giminės pareikalavę kleboną "tinkamai" pagerbti mirusįjį. Tą pačią dieną Utenos špitolėje mirusi viena Utenos elgeta. Giminėms bei dvarponiams reikalaujant, kunigas Praniauskas iškilmingai pašarvojęs Koscialkovskį, iškeldamas jo palaikus ant aukšto katafalko, tačiau žemai, ant grindų prie katafalko, padėjęs elgetos karstą. Kai į laidotuves suvažiavusi visa Utenos "ponija", apylinkės kunigai bei dvarponiai, atėję daugybė valstiečių, klebonas pasakęs pamokslą apie Lozorių ir turtuolį, pabrėždamas, kad ne turtai ir kilmė iškelia žmogų, bet jo teisingumas, dora, geri darbai. Pamokslas skaudžiai palietęs gerokai sugedusius dvarininkus ir šie nebuvę klebonui dėkingi. 1859 metais kunigas Praniauskas apleido Uteną, buvo paskirtas dvasinės akademijos Petrapilyje nariu ir išbuvo tenai iki mirties. Gyvendamas Utenoje ir Petrapilyje, uoliai rinko lietuviškas knygas.

1858 - 1896 metais Utenoje gyveno ir dirbo kitas žymus to meto kultūrininkas kunigas Adomas Vyšniauskas. Šis taurus dvasininkas dar rūpestingiau stengėsi rauti lenkiškumo liekanas, gyvino lietuviškąją veiklą, steigė bažnytines draugijas.

Thumbnail image

Po jo Utena susilaukė dar vieno stambaus lietuvybės ramsčio - kunigo Pranciškaus Turausko. Pastatyti erdvūs parapijos rūmai su didžiule sale vakarams bei susirinkimams. 1907 metais balandžio 15 dieną įkurtas švietimo draugijos "Saulės" skyrius, bene pirmasis Lietuvoje, išvaręs plačią vagą. Įsteigta lietuviška pradžios mokykla, o 1909 metais ir keturklasė, pradžioje su 40 mokinių. Ši mokykla išsilaikė ir I pasaulinio karo metu, o po karo greit išaugo į pilną gimnaziją su tos pačios "Saulės" vedamais mokytojų kursais. Abidvi mokslo įstaigos paruošė daug šviesių žmonių, mokytojų. Čia daug dirbo kunigas Vladas Butvila, Pranas Gineitis ir kiti. Utenos "Saulės" gimnazija baigė savo dienas 1929 metų lapkričio mėnesį, kai sustreikavę mokiniai paliko klases; jie ir jų tėvai prašė gimnaziją suvalstybinti. Švietimo ministerijos patvarkymu 1929 metų lapkričio 16 dieną "Saulės" gimnazija buvo uždaryta; jos vietoje, tuose pačiuose buvusiuose Utenos dvaro rūmuose, įkurta Utenos valstybinė gimnazija, kurią nepriklausomybės metais lankė apie 400 mokinių.

Thumbnail image

1908 - 1913 metais Utenoje gyveno ir dirbo parapijos vikaru kunigas Jonas Švagždys, reiškęsis kaip pažangus kunigas. Jis stengėsi pravesti kultūrines bei socialines reformas, organizavo jaunimą, steigė draugijas, kultūrinius būrelius, ruošė vakarus, paskaitas. Užmezgęs glaudesnius ryšius su Kauno gubernatorium P. Veriovkinu, Vyžuonėlių dvaro savininku, pastatė parapijos (liaudies) namus, įruošė didelę salę, kurioje buvo ruošiami vaidinimai, koncertai paskaitos; Utenos dviklasinėje ir mergaičių mokyklose lietuviškai dėstė tikybą.

1908 metais Utenoje suruoštas pirmasis lietuviškas vakaras. Nuo to laiko vakarai ruošiami jau dažnai. Suorganizuotas gražus lietuviškas choras, vedamas vargonininko Banio. Dar prieš I pasaulinį karą Juzefa Kemėšytė - Nasvytienė, savo brolio kunigo Felikso Kemėšio remiama, įsteigė pirmąjį lietuvišką knygyną. Draudžiamoji, vėliau legali lietuviška spauda buvo uoliai skaitoma.


1905 metų revoliucinis sąjūdis palietė ir Uteną. 1905 metų lapkričio 20 dieną čia įvyko miesto gyventojų ir apylinkės ūkininkų mitingas, kuriame dalyvavo daugiau kaip 1000 asmenų. Kalbėtojai agitavo žmones sukilti prieš rusų valdžią, minia dainavo revoliucines dainas, demonstravo. Lapkričio 25 dieną sušauktame mitinge, kuriame taip pat dalyvavo apie 1000 dalyvių, gyventojai išrinko naują viršaitį. Vėliau revoliucinis judėjimas buvo rusų užgniaužtas.

Thumbnail image

Pirmasis pasaulinis karas gerokai palietė Uteną. Čia vyko smarkūs rusų - vokiečių mūšiai. Jiems pasibaigus, vokiečiai surinko savuosius žuvusius karius ir kritusius rusus. Jie paplentėje įruošė dailias karių kapines, aptvėrė mūrine tvora, apsodino eglėmis. Visiems žuvusiems kariams pastatyti dailūs paminklėliai ir kapinės būdavo gerai prižiūrimos. Ši vieta - viena iš gražiausių Utenos kampelių.

Karo metu Utenos miestas sumenkėjo. Gyventojai buvo varginami prievolėmis bei rekvizicijomis. Vis dėlto lietuviška veikla buvo stipri.

Iš bolševikų suvargusią Uteną išvadavo 1919 metų birželio 2 dieną Lietuvos kariuomenės 1 pėstininkų pulkas, vadovaujamas karininko (vėliau generolo) Kazio Ladigos (1893 - 1941).

Thumbnail image

Nepriklausomybės pradžioje prie Utenos vyko smarkios lietuvių kautynės su Lietuvą varginančiais bolševikų daliniais. (Lietuviams talkininkavo ir kiek vokiečių karių). 1918 metais bolševikai buvo įsteigę savo "sovietinę valdžią", revoliucinį komitetą (revkomą) su rekvizicijų punktais. Komitetas perėmė ir "Saulės" progimnaziją, jos direktoriumi Pr. Gineičio vietoje paskirdami Vincą Augulį (anksčiau buvusį mokytoją, vėliau Kauno Apygardos teismo narį). Buvo pakviesta naujų mokytojų; jų tarpe ir Kovaitė. Ji mokiniams pasirodė įtartina. Pasklido gandas, kad esanti tikra bolševike. Ji į pamokas ateidavo apsirengusi raudona bliuze. Buvo paskelbta, kad malda didžiojoje salėje nebus kalbama. Tikyba iš pamokų tvarkaraščio buvo išbraukta, gimnazijos kapelionas kunigas Vl. Butvila dingo. Mokiniai nutarė streikuoti, ir gimnazija buvo uždaryta. Netrukus dingo ir pats revoliucinio komiteto pirmininkas Baltrūnas (vėliau artilerijos kapitonas Lietuvos kariuomenėje) ir švietimo komisaras Juozas Petrėnas (vėliau rašytojas, žurnalistas, dabar "Tėvynės" redakcijos narys Brooklyne). Vėliau paaiškėjo, kad tie "revoliucionieriai" vieną naktį nėrė iš revoliucinio komiteto per frontą tiesiai į Kauną ir stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Klebonas kunigas Pr. Turauskas slapstėsi pas ūkininkus kaime. Besislapstydamas kažkur balose peršalo, susirgo ir mirė prieš pat bolševikų išvijimą iš Utenos. Taip baigė savo dienas uolusis uteniškių kultūrintojas, nepriklausomybės skelbėjas, pirmosios Vilniaus konferencijos prezidiumo narys.

Išmušus bolševikus, Utena virto apskrities centru; tai įgalino miestą augti, plėstis, gražėti. Dvarininkams pabėgus į Lenkiją, buvusio dvaro rūmuose įkurdinta gimnazija, įsteigti mokytojų kursai, atidarytos dvi lietuvių ir viena žydų pradžios mokyklos, žydų vidurinė mokykla; ir Utenos apylinkės kaimuose įsteigta visa eilė mokyklų. Buvusio dvaro žemė buvo išdalinta mažažemiams, buvusiems kumečiams, savanoriams - kūrėjams; ir miesto reikalams paskirtas nemažas žemės plotas. Utena ėmė statytis ir kitoje plento pusėje, plėstis į visas puses. Atokiau buvusi siaurojo geležinkelio stotis susijungė su miestu. Nepriklausomybės metais pastatyta per 500 naujų namų, ištiesintos ir išgrįstos gatvės, sutvarkytos turgavietės, ištiesti šaligatviai, išasfaltuotas plentas, užsodintas miesto sodelis, specialiai šiam reikalui išlyginus upės vagą ir pastačius tiltą, įruoštas gatvių apšvietimas. Miesto savivaldybė nupirko ir abudu prie Utenos esančius ežerėlius, projektuojama juose įruošti maudykles. 1928 metais pastatyti arešto namai. 1927 metais iškilo sumanymas pastatyti Lietuvos laisvės paminklą. Nuspręsta, kad geriausias paminklas bus šaulių kultūros namai su sale, balkonu, erdvia scena, posceniu orkestrui ir kita. 1933 metais birželio 15 dieną namai buvo baigti statyti ir iškilmingai atidaryti. Juose buvo 30 įvairių patalpų. Išdygo didžiulė garinė pieninė, išaugo puikūs Lietuvos banko, pradžios mokyklos rūmai, Įsteigta biblioteka su skaitykla, spaustuvėlė, 1927 metais įkurta Kaušylos mechaninė dirbtuvė, gaminusi vandens malūnams turbinas, žemės ūkio mašinas. Dar 1893 metais Utenoje buvo įkurta R. Bremerio gazuotų vandenų dirbtuvė, kuri išplėtė savo veiklą, gaminusi 9 įvairių gėrimų rūšis. Įsikūrė stambi vartotojų bendrovė su daugeliu skyrių Utenoje ir apylinkės miesteliuose, žemės ūkio draugija, dvi smulkaus kredito draugijos. Aktyviai veikė "Maisto" galvijų supirkimo punktas, du malūnai, elektrinė, pora vaistinių, apskrities ligoninė, sveikatos punktas, galvijų skerdykla, V. Tamošiūnaitės - Čebilienės mezgimo dirbtuvė, keliasdešimt krautuvių, kioskų, nemaža amato dirbtuvėlių. Utenoje susispietė ir apskrities administracinės įstaigos. 1923 metais mieste buvo 381 gyvenamasis namas su 4890 gyventojų, 1939 metais - 6276 gyventojai. Utena turėjo antraeilio miesto teises ir geras perspektyvas kilti ekonomiškai ir kultūriškai.

Thumbnail image

1940 metų bolševikų okupacija skaudžiai palietė Uteną ir uteniškius: jos metu suimta, kalinta, deportuota daug žmonių. 1941 metų birželio mėnesį miestas buvo gerokai apgriautas, sudeginta visa eilė namų. Uteną užėmę vokiečių naciai Rašės miškelyje suruošė masines Utenos ir apylinkės miestelių žydų žudynes. Matydamos nacių žiaurumą uteniškės moterys ėjo pas vokiečių komendantą, prašydamos leisti joms paimti ir auginti 2000 žydų vaikų. Tuo reikalu buvo įteiktas ir prašymas, pasirašytas kelių šimtų uteniškių, tačiau žydų žudynėms vadovavęs iš Vokietijos atvykęs Gisas pagrasino žydų likimu ir prašytojoms; kai kuriuos pasirašiusius ilgai tardė ir vertė registruotis Gestapo įstaigoje.

Baigiantis karui, uteniškiai, nenorėdami paklusti okupantams, dar kurį laiką gynėsi ir su jais kovojo; gyvai reiškėsi lietuviškas pogrindis ir partizanai, kurių daug žuvo nelygioje kovoję. Karžygių lavonai, okupantų pamesti paniekai, kelias dienas gulėjo miesto aikštėje. Keli jų buvo palaidoti prie Dauniškio kalniuko, kur nuo senų laikų buvo kapeliai.

Karo metu sugriauta bei sunaikinta apie 65% viso miesto. Po to sekė naujos deportacijos, žudymai.

Thumbnail image

1962 metais Utenoje buvo trys vidurinės mokyklos, felčerių mokykla, ligoninė, kuriai pristatytas antras aukštas, psichiatrinė ligoninė (įruošta buvusio kalėjimo patalpose), vaikų namai su 100 vaikų, plytinė, elektros stotis, malūnas, elektrinių krosnelių fabrikas, siuvimo fabriko "Lelijos" skyrius, pieninė, rajoninės įstaigos, rajoninio laikraštėlio redakcija ir spaustuvėlė, keletas kitų smulkių maisto ir lengvosios pramonės įmonėlių. Utenos miestas buvo iš dalies atstatytas, nors kai kurių buvusių pastatų vietoje tebebuvo apdegę krūmai, vaismedžiai, pamatai. Kiek plačiau statyba nusitęsė Užpalių gatve, kur Utena pasiekė Rašės kaimelį ir su juo susijungė. Miesto centre, kur buvo sena turgavietė, nugriovus viduryje buvusias žydų krautuves, pastatyti keli gyvenamieji namai su 4 - 6 buteliais, įruoštas skveras, gėlynai, pasodinta medžių. 1959 metais mieste buvo 7158 gyventojai - 3232 vyrai ir 3926 moterys. Buvusiuose šaulių namuose įruošti kultūros namai, biblioteka; buvo sporto aikštė, kinas ir kita.

Thumbnail image

Utenos mieste galima daug ką įdomaus pamatyti. Daugiausia žavi už miesto esantieji Utenio (Norkūnų) piliakalniai, senkapiai; tai senoji Utena. Gražus Utenos dvaro parkas su retais medžiais, buvusio dvaro rūmai, abudu ežerėliai, upės. Įdomios senos Romos katalikų kapinės, esančios prie pat bažnyčios; čia yra daug senų retų kryžių, gražių paminklų. Kapinėse yra kapas ir pirmosios lietuvės moters poetės Karolinos Praniauskaitės (1830 - 1859), rašiusios eilėraščius lenkiškai ir lietuviškai, vertusios į lietuvių kalbą I. Kraševskio "Vitolio raudą" ir "Žalčio motę". Įdomi Utenos barokinio stiliaus bažnyčia, gražūs mokyklų pastatai. Prie plento yra mažos, bet dailios ir gražiai sutvarkytos I-jo pasaulinio karo vokiečių karių kapinaitės (po II-jo pasaulinio karo paminklai nugriauti, kapinės su žeme sulygintos). Dėmesio vertas ir Utenos kraštotyros muziejus, įruoštas Utenos pradžios mokyklų inspektoriaus archeologo Antano Namiko. Muziejuje gausu D.L.K. monetų, senų dokumentų. Karo metu daugumą eksponatų rusai sunaikino ar išmėtė. Po karo vietos lietuviai Utenos muziejų vėl atkūrė. Utenoje įkurtos ir bolševikų karių kapinės, kuriose pastatytas raudonarmiečio paminklas.

Informacijos šaltinis: tekstas ir nuotraukos iš knygos "Mūsų Lietuva". Kūrėjas: Bronius Kviklys. Leidėjas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1964 - 1968 metai, Bostonas. Kalba netaisyta.

Įrašai