Jau daugelis Lietuvos miestų ir miestelių turi paminklus ar net memorialus, primenančius tragiškiausius mūsų tautos įvykius, žiaurius okupantų susidorojimus su Lietuvos patriotais, nenusilenkusiais grobikams.
Pradedant 1989 metais, partizanų žuvimo vietose, tremtinių iniciatyva, padedant geranoriškiems miesto ir organizacijų vadovams, statėme kryžius, koplytstulpius, paminklus šiems mūsų tautos kankiniams.
Tačiau visos tos tragedijos memorialinio apibendrinimo (be paminklo holokausto aukoms) vietos Utenoje jau keletas metų nerandama, nors 300000 Lt Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centras jau antri metai siūlo. Tikriausiai, jei toji vieta Utenoje nebus surasta, šios lėšos išplauks pas kitus tautiečius, kurie nemanys, kad miesto aikštė su valstybės simboliais yra akibrokštas demokratinei miestiečių savimonei reikštis. Toks įspūdis susidaro iš Utenos rajono savivaldybės vyr. architekto S. Zoko straipsnio “Kuo svarbi Utenai Utenio aikštė”, išspausdinto “Utenyje” sausio 14 d. Nesuprantama mums, senajai kartai, auklėtai prieškario nepriklausomos Lietuvos šeimų, mokyklos, bažnyčios, kodėl dabartinei, jaunesniajai visuomenei nėra reikšmingi mūsų valstybės simboliai. Net ir vėliavos iškėlimas per valstybines šventes - kai kam labai sunkus darbas. Kad dabartinė visuomenė demokratiška, taip pat negalima teigti, nebent nesusigaudoma, ką demokratija iš viso reiškia. Jei žmonės abejingi valstybės simbolikai, tai kur jie norėtų egzistuoti be tos žemės, kurioje gimė, augo, maitinosi jos išauginta duona, geria jos vandenį, kvėpuoja jos oru?
Architekto nuomone, Utenio aikštėje pastačius paminklą partizanams, būtų ignoruojamos istorinės tradicijos. Kokios tradicijos?! Mūsų tėvų ir senelių atkurtoje Lietuvoje ši paprasta, akmenimis grįsta turgų aikštė buvo apsupta daugybės didelių ir mažų manufaktūros (audinių), metalo, juvelyrinių dirbinių, knygų krautuvėlių, net stambių urmo sandėlių, alaus, limonado pilstyklų. Ji, apdaužyta fašistų ir bolševikų bombų, vėliau buvo išplėsta ir, pastačius buvusio vykdomojo komiteto rūmus, galutinai sutvarkyta. Manau, nebūtų istorijos ignoravimas, jei čia, šalia kuklučio 1990 kovo 11-ajai skirto paminklėlio, atsirastų monumentas kovoje su bolševikais žuvusiems didvyriams atminti. Ar kartais vyrai, įgavę teisę tvarkyti miestą, nemano, kad mūsų 30 tūkstančių Lietuvos vyrų (tokį skaičių žuvusiųjų partizanų nurodė Genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė, kalbėdama Seime, minint tremties penkiasdešimtmetį) žūtis yra klasių kovos išdava pokario Lietuvoje? Per devynerius laisvės metus visuomenei taip ir nesugebėta ar nenorėta faktų kalba išaiškinti (dokumentų ir gyvų liudytojų labai daug), kad šioje kovoje žuvo, buvo ištremti į Sibirą, uždaryti į lagerius visų socialinių grupių, tautų ir tikybų žmonės. Taip pat ir jų skundėjai buvo visų klasių ir socialinių grupių. Be šios Utenio aikštės, niekuo nepasižymėjusios be didžiulių turgų, kur ūkininkai, amatininkai pardavinėjo savo gaminius, o parduotuvėse pirko pramonės prekes, buvo dar dvi didžiulės aikštės, dabar užstatytos namais. Tarp dabartinės Psichiatrinės ekspertizės ligoninės (buvęs kalėjimas) ir Šaulių namų plytėjo didžiulė aikštė, kur vyko visi didieji renginiai: valstybės švenčių minėjimai, sporto šventės. O 1940-1941 ir 1944-1953 metais dieną ir naktį prie mažo grotuoto aukštos kalėjimo tvoros langelio driekėsi didžiulės moterų ir vaikų su baltais maišeliais eilės kalinamiems mūsų tautiečiams. Kita didžiulė gyvulių turgaus aikštė buvo prie Vokiečių kapų, į Užpalių pusę. Ten vokiečių okupacijos metais rekvizuodavo ūkininkų arklius vermachtui. Kartą net mes, gimnazistai, pakliuvome vokiečių komendantūros nemalonėn. Mat kaip tik tą dieną streikavome prieš direktoriaus pakeitimą, o žmonės manė, kad - prieš arklių ėmimą. Tos kalbos pasiekė komendantą.
Tad kuri aikštė - istorinis fenomenas Utenai? Būkime jautrūs, mielieji dabarties žmonės, senesniųjų kančioms, pralietam kraujui, motinų, brolių, sesių skausmo ašarų upeliams. Nebūkime abejingi atminimui žmonių, kurie pokaryje nepanoro vergauti okupantams.
Ona AGLINSKIENĖ Utenos miesto gyventoja
Informacijos šaltinis: tekstas iš laikraščio "Utenis" 1989-01-26.